|

TAUTOS PRAEITIS

THE PAST OF A NATION

Istorijos ir gretimųjų sričiu neperiodinis žurnalas Giri 6 |

LITHUANIAN HISTORICAL MAGAZINE

TOMAS II KNYGA 2(6)

CHICAGO, ILL. USA ROMA 1965

TURINYS

1964 — Simono Daukanto metai... aekan ana a kana k aka J. JakšTAS — Simonas Daukantas — pirmas tautinis Lietuvos istorikas. 87. DrRMANTAS — Smalensko koridorius ir kas jame įuyko prieš 450 me-

tų ies OTŠA „(Lillian aa mam aa a a amas amas ama ao J. BičrūvAs — Pirmieji jėzuitai Vilniuje. „299204 k kenkė J. DAINAUSKAS — Lietuvos D. K įstatymai ir statutai iš 1457-1563 m. J. VaAIšNORA — 1863 m. sukilimas Suvalkijoje. „<... kk kak kanos K. MaruLAITIS — Senovės skalviai („„„.„...a, ehh nan h aaa kak ka kaka

Isx. Končius — Stepono Batoro universitetas Vilniaus Universitetas Vil-

niuje. Ša una y I a A S S L AIA ASS K o KL K A k ka V. LivuLevičius — Švietimo židiniai tremties stovyklose. .............

RECENZIJOS :

— Monumenta Ucrainae Historica ;

— Kun. Švirmieko kelionė ;

— Jotvingiai kalboje ;

— Acta Baltico-Slavlca ;

— Rocznik Bialostocki V tomas ;

— Materialy do dziejėw ziemi sejnenskiej ;

— Jacwiogowie. Nazwa i lokalizacja ;

— Lietuvos istorija naujų šaltinių Šviesoje...

LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE :

— Sibiro lietuvių bataljonas 1918-1919 m. ;

—- Staigumo klausimas Klaipėdos miestą užimant ;

— L. V.S. Ramovės istorijos komisijos darbai ;

— Naugarduko paslaptys ;

—- Lietuviai lenkų seminarijoje 1910-1915 m. ;

—- Dr P. Reklaičio telkiamas « Lietuvos Archyvas d...

KRONIKA:

— Pranešimas apie Šeštąjį Liet. Kat. M. A. suvažiavimą. ...;

— L. I. D. Metinis susirinkimas ; — L. I. D. pirmininko kūn : Dr. K. Matulaičio pranešimas ... ;

— Protesto rezoliucija ;

— Iš L. I. D. narių veiklos ; E

— Il-jo tomo prenumeratorių sąrašo papildymas „L. ENGLISH: -ABSTRACTS-- 5 asa i L aa a as ASS

ŠALIA TEKSTO 32 psl. iliustracijų geresniame popieriuje

107 123

143 161

181-206

207-226

227-240

241

TAUTOS PRAEITIS II-2 (1965)

1964 - S. DAUKANTO METAI

1864.XII.6 d. mirė didelis Lietuvos praeities tyrinėtojas, jos didingumo populiarizatoTius, vienas žymiausių lietuvių visuomeninės minties atstovų XIX a. pirmojoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo pirmūnas ir šauklys Simonas DAUKANTAS, kurio šimto metų mirties sukakties proga 1964 metai buvo pavadinti Daukanto metais, kad geriau primintų mūsų visuomenei jo darbus Lietuvai.

Daukanto literatūrinė-kultūrinė veikla buvo plati ir įvairi, bet pagrindiniai jo veikalai priklauso istorijos mokslo sričiai. Jis nežiūrint lenkiškos bei rusiškos įtakos to laiko Lietuvos mokyklose, (pirmasis) parašė Lietuvos istoriją lietuviškai, tad L.I.D. irgi pasistengė įsijungti į jo pagerbimą surengdama S. Daukanto minėjimą Chicagoje, Jau- nimo Centre, kur paskaitą « Simonas Daukantas pirmas tautinis Lietu- vos istorikas » skaitė prof. Juozas Jakštas. Tam pagerbimui priminti čia toji paskaita spausdinama.

S. Daukanto laikais mūsų kaime viešpatavo baudžiava, paskuti- nioji Europoje. Lietuvis valstietis, Lietuvos politinio okupanto ruso ir kultūrinio okupanto lenko buvo niekinamas, žeminamas, nes, esą, lietuvis nuo amžių buvęs vergas. Daukantas ne tik sumanė, bet ir įvykdė savo sumanymą tam lietuviui baudžiauninkui parodyti, kad Lietuvos ir lietuvių tautos praeitis buvo kitokia nei ją bandė lietu- viams vaizduoti svetimieji. Jis tapo pradininkas pasipriešinimo oficia- liai rusų, lenkų bei vokiečių, daugely atvejų, iki tada skelbtai Lie- tuvos istoriografijai, pirmas pabandė parašyti lietuvišką Lietuvos istoriją.

Tiesa, jis savo Lietuvos istorijos veikaluose Lietuvos senovę idea- lizavo, piešdamas ją žėrinčiomis spalvomis, teigdamas, kad stabmel- diškoje Lietuvoje viešpatavusi visų jos žmonių lygybė, ir lietuvių liaudis šimtmečiais gyvenusi laiminga ir laisva. Drauge jis rodė ir saviems ir svetimiems, jog rašyti galima ir lietuviškai, nors svetimieji tada teigė, jog lietuvių kalba nesanti ir negalinti būti jokios raštijos kalba, stengdamasis tuos savo įrodymus pagražinti, kartais lygiai įvertindamas kokį tikrą faktą tolygiai su legenda, nepatikrintais duomenimis.

Tačiau Daukantas pirmučiausiai savo istorinius veikalus rėmė

2 1964 - S. DAUKANTO METAI

ne vien tik kitų istorikų parašytais veikalais, bet ir siekė rinkti, na- grinėti Lietuvos istorijos šaltinius. Baigęs Vilniaus universitetą, Dau- kantas stengėsi gauti darbo tokiose vietose, kur galėtų prieiti prie isto- rinių dokumentų, liečiančių Lietuvos praeitį. Jis 25 metus, dirbdamas menkai apmokamą darbą, rinko tokią medžiagą Karaliaučiaus, Rygos ir Petrapilio archyvuose, o ypač 15 metų dirbdamas mažu valdininku Rusijos senate, kur tada buvo laikomos Lietuvos Metrikos bylos. Jis pasidarė Lietuvos praeities didelis žinovas. Atspėjamu nuo darbo metu jis nurašinėjo istorinius dokumentus, 1835-1850 m. laikotarpy para- šydamas pagrindinius savo veikalus.

Pats būdamas « mužiksūnus », net savo bajorystės nestengė kaip reikiant įrodyti, savo veikloje ir raštuose nevengė pasireikšti prieš- bajoriškai, bet ne tam, kad jis ėjo prieš bajorus, bet, visų pirma, kad padrąsintų lietuvius baudžiauninkus. Surinkdamas ir paskelbdamas liaudies pasakas, padavimus, patarles, siekė parodyti, kiek lietuvių tautosaka turinti didelės kultūrinės ir istorinės vertės bei grožio. Vado- vaudamasis Lietuvos ir lietuvių tautos meile, Daukantas ne visuomet sugebėjo kritiškai įvertinti gautų dokumentų turinį, padavimų esmę, bet neabejotina, kad Daukanto rašiniai, skelbtos mintys buvo vienas XIX amž. Lietuvos tautinio atgimimo kertinių akmenų.

SIMONAS DAUKANTAS - PIRMAS TAUTINIS LIETUVOS ISTORIKAS

Prof. J. JAKŠTAS

1. S. DAUKANTAS Mūsų LITERATŪROJE

Senesniais laikais istorijos mokslo veikalai neskirti nuo litera- tūrinių ir istorikai literatais laikyti. Ne kas kita, kaip istorikų ir lite- ratų bendra liečiama sritis-žmogus jo individualinėje ar visuomeninėje buityje tapatino juos. Abeji laikyti vieno ir to paties, tariant, huma- nistinio, mokslo atstovais. Pagal tą požiūrį istoriniai veikalai ir jų autoriai buvo įterpiami į bendrą literatūrą ar rašliavą ir nagrinėjami jos ribose. Gerą pavyzdį čia iškeltai minčiai duoda mūsų literatūros istorijos, kuriose istorikui Daukantui skiriama ne mažiau vietos, kaip ir šiaip literatui. Štai atsiverskime kad ir Mykolaičio-Putino « Naująją Lietuvių Literatūrą» ir joje rasime Daukantą paminėtą net dviejose vietose (7 ir 47 pp.). Trumpai apibūdintas jo rašymo stilius ir iškelta patriotinė tematika ; gale duodama pora rašto pavyzdžių. Kiek pla- čiau apie Daukantą kalba D. Velička « Lietuvių Literatūroje», II d. 172-182 ir 205-209 pp. Atpasakojamas jo gyvenimas, suminimi išlikę raštai, kiek plačiau pakalbama apie istorinius raštus, ypač apie « Būdą ». Duodama nemaža ištraukų iš to veikalo, pagaliau nurodoma Dau- kanto reikšmė lietuvių tautai.

Čia labai trumpai paminėti Daukanto pavaizdavimai dviejuose literatūros istorijos veikaluose yra, gali sakyti, pavyzdiniai visiems mūsų literatūros vadovėliams. Juose paprastai nupasakojamas jo gyvenimas, suminimi raštai, ypač istoriniai, pabrėžiant jų patriotinę tematiką.

Ne ką daugiau rasime ir ligšiolinėse monografinėse studijose. Jų turime kelias, suregistruotas V. Biržiškos prie V. Maciūno straipsnio Liet. E-joje. Visose jose plačiau ar siauriau aprašomas Daukanto gy- venimas, suminimi jo raštai, ypač istoriniai, iškeliant šių paskuti- niųjų patriotinį pobūdį. Maža išimtis monografinėse studijose yra tarybinėje Lietuvoje išleistas veikalas: «Simonas Daukantas. Rink- tiniai raštai » (1955). Pradiniame kiek ilgesniame straipsnyje antrašte « Simonas Daukantas » autorė M. Lukšienė — vargiai bus istorikė — skiria daug vietos Daukantui istorikui charakterizuoti. Graibstydamasi

4 J. JAKŠTAS

marksistinės leninistinės istorijografijos šabloninių frazių, bandė ryš- kinti Daukanto vedamąsias mintis, tačiau jų esmės nepajėgė nusakyti. Maskvinio režimo užmauti rėmai, draudžiantieji vartoti tokį žodį, kaip tauta (ar tautinis), neleido autorei laisvai išsakyti jo istorinės kūrybos esmės. Ji, žaizdama frazėmis, kalba Daukantą buvus priešą klerikalizmo (čia net Sniečkų cituodama), feodalizmo ir net carizmo. Nors pats Daukantas niekur šių žodžių nevartojo. Bet autorė niekur nepasako Daukantą buvus gudų, t. y. rusų priešu, nors tą žodį istori- kas šimteriopai ir ne be kartėlio linksniavo. Visoje M. Lukšienės apy- braižoje bene taikliausias dalykas bus Daukanto menininko kūrėjo išryškinimas ir jos tvirtinimas, jog jis palieka šiandien vertingas gro- žiniais savo veikalų nuspalvinimais, kuriuose atsispindi jo idėjinė linkmė.

Trumpai mestas žvilgsnis į daukantišką literatūrą rodo, jog lig- šiol neturime jo istorinių raštų nagrinėjimo istorijografiniu požiūriu. Nebuvo bandyta įrėminti jo istorinę kūrybą į jo gyventus laikus, paly- ginti su ano laiko istorinėmis srovėmis, peržiūrėti jo naudotus šal- tinius ir literatūrą ir panagrinėti jų naudojimo būdą. Žodžiu sakant, nebandyta ryškinti visašališkai Daukantas istorikas, ir todėl jis palieka iki šiol nepakankamai išaiškintas.

Gerą pradžią padarė prof. Z. Ivinskis straipsniu 1, skirtu Dau- kanto mirties šimtmečiui paminėti. Straipsnis pirmiausiai vertingas plačiai panaudotais Daukanto laiškais Narbutui. Tinkamai iškeliami keli Daukanto istorijografijos bruožai, nors, iš viso, dėstymas nėra kondensuotas.

2. S. DAUKANTAS SAVO LAIKUOSE

Užsibrėžus siauruose rašinio rėmuose pakalbėti apie Daukantą istoriką, pirmiausiai tenka mesti trumpą žvilgsnį į jo gyventus laikus. Juk kiekvienas istorikas tampriai syja su savo laiku, ir jo kūrybą lemia laiko pirmaujančios idėjos, visokios politinės, visuomeninės srovės bei mokymai, aplamai, laiko dvasia. Jo dabartinė buitis atsispindi jo at- kurtoje praeityje.

S. Daukantas (1793-1864) priklauso 19 a. pirmai pusei, kuri bu- vo didelių sąmyšių laikas tiek vakarų, tiek rytų Europoje, ir palietęs Lietuvą. Dar vis nebuvo nurimusios D. Prancūzų revoliucijos sukeltos bangos. Kaip tik Daukanto augimo metu Lietuva pergyveno pran- cūzmetį (1812), kuris buvo ne kas kitas, kaip revoliucijos tęsinys. Po jo sekė Vienos kongresas, bandęs pertvarkyti Europą naujais pa- grindais. Jis iš dalies stengėsi grąžinti senovę, iš dalies palikti pore- voliucinius laimėjimus. Didelės politinės permainos vyko ir ne be

1 Simanas Daukantas ir jo palikimas Lietuvos istorijos srityje. Aidai, 9 nr. 1964.

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 5

idėjinių kovų. Idėjinių kovų pagrinde glūdėjo tada europinio masto priešingumas tarp dviejų srovių : konservatyvinės ir liberalinės. Pir- moji srovė norėjo užmiršti visas revoliucijos atneštas permainas, nes laikė jas didžiu paklydimų, amžinos dieviškos tvarkos griovimu. Ji stengėsi grąžinti visą gyvenimą į senus priešrevoliucinius laikus. Kon- servatyvinės srovės ramstis buvo didžioji Europos politika, vedama vad. Šventos Sąjungos, kurioje pirmavo didžiosios Austrijos, Prūsijos įr Rusijos monarchijos. Jos stengėsi politinėmis ir karinėmis priemo- nėmis tramdyti by kokias revoliucines apraiškas ir palaikyti Vienos kongreso nustatytas santvarkas. Šventosios Sąjungos, kaip ir visos konservatyvinės srovės, didelis ramstis buvo bažnyčia, katalikiška ir protestantiška. Daug reiškė tame vad. restauraciniame laike atgijūsi Romos kūrija, kai ji sutartimis su valstybėmis (konkordatais) nusta- tinėjo santykius su jomis. Dideliu katalikų bažnyčios talkininkų pasi- darė naujai atkurtas jėzuitų ordinas (1815).

Su konservatyvine srove glaudžiai sijo pirmoje 19 a. pusėje ki- lusi romantinė linkmė, pasinešusi tausoti, kas iš senesnių laikų išlikę, atseit, kas yra istorijos padaras. Iš čia romantikų susidomėjimas isto- rija, pirmoj eilėj bažnyčios. Klasiškiausias pavyzdys krikščioniškos romantinės srovės buvo prancūzo Šatobriano veikalas « Krikščionybės Genijus » (1802). Krikščionybė vedė romantikus į viduramžius, kur jie matė krikščionišką dvasią gyviausiai pasireiškusią. Valterio Skoto r0- manai ir baladės viduramžių laikų temomis yra romantinės linkmės liudininkai.

Be istoriškumo romantinei srovei buvo būdingas liaudiškūmas. Pradėta domėtis paprastų žmonių buitimi, jų kalba, pasakomis, apla- mai, visa liaudiška kūryba. Tuo būdu stengtasi pažinti «liaudies dva- sią », apie kurią jau kalbėjo Herderis. Iš romantikų liaudiškumo kilo tautybės vertės samprata, davusi pradžią tautiniams sąjūdžiams.

Liaudiškumo ir tautiškumo atžvilgiu romantizmas priartėjo prie antros jau minėtos srovės — liberalizmo. Liberalinė kryptis Vakaruose turėjo šaknis 18 a. racionalizme, D. Prancūzų revoliucijos pakursty- tame. Pradžioje liberalizmas buvo iš esmės revoliucinė srovė, ėjusi prieš senojo vad. feodalinio režimo visuomenės santvarką ir siekusi pertvarkyti ją daugiau naujais, racionaliniais pagrindais. Liberali- nės srovės sekėjų tarpe vyravo miestelėnai — naujai sulig gamtos ir technikos mokslų pažanga iškilęs luomas. Jis ėjo prieš privilegijuotus dvarininkų ir dvasininkų luomus ir jų palaikomus monarchinius reži- mus. Tad liberalai sveikino Prancūzų revoliuciją ir matė joje naujų laikų aušrą. Kai kurių kraštų persekiojami liberalai (tada dažnai radi- kalais vadinami) bėgo į Prancūziją, vėliau grįžo su Napoleonu ir jo remiami kūrė respublikas savuose kraštuose (taip, pav., darė Švei- carijos ir Niederlandų liberalai). Aplamai, liberalams Napoleonas buvo išlaisvintojas, ir su jo atvykimu į kokį kraštą iš pagarbos jam sodinti laisvės medeliai. O ir Lietuvoje jis išlaisvintoju sutiktas.

6 J. JAKŠTAS

Liberalai, ėję prieš privilegijas ir absoliutinės monarchijas, ne- galėjo prisiderinti prie Vienos kongreso sukurtos santvarkos.

Ji buvo jiems «reakcinė » ir jie kovojo prieš ją. Kovodami sten- gėsi prisitraukti prie savęs tada jau ėmusias gausėti miestelėnų mases, vad. ketvirtąjį luomą. Kai liberalai traukė prie savęs mases, jie patys radikalėjo, ir iš jų tarpo išsivystė visokios anarchistinės, socialistinės it komunistinės srovės.

Naujos vakarietiškos srovės atsiliepė ir rytinėje Europoje, t. y. Rusijoje ir jos pajungtoje Lietuvoje. Rusija tada tapo itin atvira va- karientiškoms idėjoms sulig įsiviešpatavimu joje Aleksandro I. Šis imperatorius, turėjęs ilgus metus (10) auklėtoju šviesų Šveicarų libe- ralą La Harpe, nuo pat pradžių ėmėsi reformų. Jo reformos be ko kita lietė švietimą, kuriam kelti įkurta švietimo ministerija, pirma Rusijoje. Visas didelis kraštas suskirstytas švietimo apygardomis ir kiekvienai jų paskirtas globėjas. Lietuva su Gudija ir Ukrainos sri- timis sudarė vieną apygardą ir jos globėju tapo lenkų didikas Adomas Čartoryskis, artimas caro draugas ir jo slaptos tarybos narys. Naujai organizuojamoms įstaigoms duotas pirmas uždavinys — kūrti mokyklas : pradžios, aukštesniąsias ir aukštąsias. Tuo būdu, visoje Rusijoje įkurti 4 nauji universitetai, jų tarpe ir Vilniaus (1803). Tiesa, Vilniaus universitetą turėtume vadinti ne nauju kūriniu, bet perorganizuota dar nuo jėzuitų laikų išlikusia Vilniaus Aukštąja mokykla,

Imperatoriškas Vilniaus universitetas naudojosi plačia autonomija, galėjo pats rinktis dėstytojus ir nustatinėti programą. Jis iš pat pradžių darė įtakos visam kraštui jam pavestąja teise steigti ir prižiū- Tėti mokyklas ir jas aprūpinti mokslo priemonėmis. Jo veiklos išdava — švietimo pakilimas Lietuvoje ir vakarietiškos kultūros įtaka. Mat, eilė žymių profesorių, k. a. istorikai J. Lelevelis, T. Z. Onacevičius, klasikas Grodekas ir kiti buvo perdėm vakarietiškai išsimokslinę. Jiems artimos buvo romantizmo ir liberalizmo srovės ir iš jų kilęs susidomėjimas istorija ir liaudimi. Iš Vakzrų sklindantis iįstorišku- mas ir liaudiškumas, Vilniaus universiteto žadinamas, labiausiai at- siliepė Žemaičiuose.

3. VADINAMAS ŽEMAIGIŲ ROMANTIZMAS

Mūsų literatūros istorijose, ypač M. Biržiškos, dažnai kalbama apie žemaičių romantizmą 19 a. pradžioje. Tuo žodžiu žymima to krašto bajorų ypatingas susidomėjimas Lietuvos praeitimi ir liaudies buitimi bei kūryba. Šis ne kur kitur, o Žemaičiuose kilęs sąjūdis gal aiškintinas ypatinga to krašto praeitimi ir iš to susidariusia jo savai- minga buitimi.

Juk žinoma, kad Žemaičiai Lietuvos D. Kunigaikštijos laikais buvo daugiau ar mažiau savarankus vienetas, išlaikęs seną bajorišką savi- valdą. Jų savaimingumas siekė seniausių laikų, kada, prieš valstybės

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 7

įsikūrimą, Lietuva gyveno giminių laikmetį ir jie buvo viena jųjų. Kai vėliau, nuo 13 a., Lietuva ėmė virsti valstybe, kuriama Aukštai- čių didikų bei kunigaikščių, žemaičiai paliko lyg jos paraštėje. Jie nesusiliejo su visa Lietuvos valstybe. Jie tik šliejos prie jos ir pasiliko savų bajorų valdomi. Jų vedami ir Lietuvos d. kunigaikščių remiami jie ilgus amžius grūmėsi su ordinu. Jie spyrėsi jam sėkmingai net ir Lietuvos valdovų vokiečiams atiduoti, kaip buvo Mindaugo ir Vytauto laikais. Vytautas glaudžiau prišliejo juos prie Lietuvos, ir to pajungimo ženklas buvo jų krikštas ir atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas. Bet žemaičiai ir po krikšto neišsižadėjo savaimingumo. Jie net buvo sukilę pries Vytautą, kai šis, matyt, bandė siaurinti jų teises.

Žemaičiai nuo pat Lietuvos valstybės formavimosi laikų stropiai saugojo savaimingą buitį, ir Lietuvos valdovai tai turėjo pripažinti. Mes turime žinią iš Kazimiero Jogailaičio laikų, kur žemaičiai pareiškė nenorį, « kad bet kurį lietuvį jiems skirtų vietininku ; jeigu jo malo- nybė to raštu nepažadėtų ir nesilaikytų, tai jie jo malonybei ištikimy- bės nepareikš ir nepasiduos »2. Yra duomenų, kad Kazimieras davė Žemaičiams ypatingą privilegiją, palikusią jiems senąsias teises. Ta privilegija nėra išlikusi ir atstatoma tik iš Aleksandro privilegijos 1492 m. Yra išlikęs tik netobulas nuorašas Kazimiero privilegijos Medi- ninkų valsčiaus gyventojams, kur kunigaikštis tarp ko kita pasižada nesiųsti tijūnų ir kitokių tarnautojų «už Nevėžio upės ». ir palikti tuos, kuriuos Žemaitijoje išrinks 3.

Šis nuo XV a. privilegijomis paženklintas žemaičių savaimingu- mas, išsilaikęs visos Lietuvos D. K-jos laikais, davė progos jų bajo- rams išsilaikyti senoviškoje buityje, nepasidavus tokiu laipsniu sla- viškai įtakai, kaip jų aukštaičių broliai. Jie su savo seniūnais, tijū- nais, seimeliais ir teismais saviškai politikavo, tvarkėsi ir paliko artimai susiję su kraštu. O būdami daugiau palikuonys senos krašto bajorijos, kuri, kaip istorikai įrodinėja, neturėjo stambios žemės savasties, Že- maičiai bajorai ir vėlesniais laikais nebuvo dideli žemvaldžiai. Tad žemaičiai didikai ir socialiniu atžvilgiu nebuvo perdaug nutolę nuo liaudies. Jie paliko artimi visai tautinei bendruomenei.

Turime XVIII a. autoriaus lenko V. Baginskio liudijimą, kad žemaičių dvarininkija nebuvo atsitolinusi nuo liaudies. Pasak Baginskį, skirtumą tarp žemaičių ir kitų Lietuvos bajorų sudarė jų paprastumas, blogas išsiauklėjimas ir nenoras išsižadėti savo «balamutnos » (apuokiškos) kalbos +,

Nuos liaudies neatitrukusią žemaičių bajoriją pažadino naujos vakarietiškos srovės, sklidusios iš Vilniaus universiteto. Jo įtakoje

ž Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, 156 p.

32 T.p. 157 p. ;

* Iš V. Trumpos straipsnio: Svarstymai apie XIX a. Lietuvoje Metmenys, 8, 1964, 131 p.

8 J. JAKŠTAS

išsivystė žemaičių romantizmas. Romantizmo atstovų kūrybos būdingas bruožas buvo praeities idealizavimas, atitikęs vakarietišką istoriš- kumą. S. Stanevičiaus « Žemaičių Šlovė » yra ryškiausias praeities gar- binimas ypač toje vietoje, kur autorius sveikina Lietuvos kuūnigai- kščius 5. Tą pačią meilę praeičiai rodė ir D. Poška jau savo įrengtu Baubliu, kaip ir eiliuotais laiškais, kurių vieną skyrė dideliam lietuvių teisės tyrinėtojui T. Čackiui, o kitą Bagužiui ir istorikui Leleveliui “, Pagaliau, ta praeities meilė labai skaidriai spindi ir žinomoje S. Valiūno Birutės dainoje.

Antras tų žemaičių romantikų kūrybos bruožas buvo liaudiš- kumas — ir Vakarų įtakos pažymys. Jie, nors ir bajorai būdami, atjautė baudžiavos jungo slegiamos liaudies nedalią ir ją apgailestavo. D. Poškos «+ Giesmė Mužikėlio » yra tam įspūdingiausias liudininkas. Tas pats liaudiškumo bruožas aiškus ir alegoriškoje Stanevičiaus pasakė- čioje « Arklys ir Lokys », kur pavaizduojami baudžiavos pančiais sukau- styti žemaičiai ir aukštaičiai.

4, S. DAUKANTO MoksLo KELIAS 1R Jo IsTORIJOS

Šioje labai trumpai apibūdintoje žemaičių aplinkoje kilo ir brendo būsimas sitorikas S. Daukantas. Nors ir nebajoriško luomo, bet savo kilimu stovėjo netoli jo, nes buvo laisvas valstietis. Jo tėvas buvo « medininkas », tariant, eigulys. Šeimoje, matyti, būta gyvos politinės sąmonės, ėjusios iš tolimesnės praeties. Tai liudija įrašas S. Daukan- to motinos paminkle, kur sakoma : «+ Metuose 1795 buvo garsiame mū- šyje prie Liepojos su vyru ir trimis dieverimis »7. Čia turėta galvojo ties Liepoja įvykęs mūšis Kosciuškos sukilimo metu. Tik aukščiau baudžiauninkų luomo pakilusi šeima galėjo net du sūnus išleisti į au- kštuosius mokslus.

Daukantas ėmėsi plunksnos darbo dar mokydamasis Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje ir parašė veikaliuką « Prižodey

* Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! Sveiks, Mindauge, karaliūnai ! Garbę jūsų skelbink, Dieve, Kuri linksmin mumis nūnai ! Sveiks būk, senas Gediminai ! Sveiks, Algirde galingiausias ! Sveiks, Kestuti minėtinas, Iš žemaičių kuo stipriausias ! * D. Poška. Raštai. Išl. J. Kruopas ir kiti. Vilnius 1959. * Antkapio nuorašas padarytas dr. J. Šaulio ir išspausdintas « Mūsų Seno- vėje» 1 (1922) 622-3 p.

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 9

surinkti metuose Pona 1813 ». Šis pirmas raštas vos dvidešimties metų jaunuolio rodo jame buvus polinkį domėtis liaudies žodine kūryba, kurios dideliu mylėtoju jis paliks per visą gyvenimą. Ypač daug jo galvoje buvo susikrovę liaudies priežodžių bei patarlių, kurias jis berte bėrė istorijos veikaluose. Su vidurinėje mokykloje įgytu pomė- giu liaudies kūrybai ir, žinoma, su ja susijusiai buičiai Daukantas at- sidūrė Vilniuje ir čia, išėjęs per dvejus metus vidurinį mokslą, įstojo į universitetą (1318).

Du mokslai labiausiai patraukė Daukantą : klasika ir istorija. Abu mokslai atitiko tuometinę dvasią ir abu Vilniuje buvo puoselėjami. Klasikinius mokslus dėstė iš Dancigo kilęs profesorius Grodekas, kurio seminare randamas ir Daukantas. Jis, studijuodamas klasiką, buvo paliestas tuometinės neoklasicizmo srovės, reikšmingos to laiko litera- tūroje. Tos srovės įtaka itin žymi jo istorijos veikaluose, kur senieji Lietuvos istorijos laikai pinti su graikų ir romėnų senove. Aplamai, iš Grodeko mokyklos Daukantas išėjo gerai išsimokslinęs lotynistas ir klasikas, kaip rodo jo kai kurie neistoriniai raštai ir vertimai klasikinių veikalų.

Daugiau nei klasika traukė Daukanto dėmesį istorija. Ypač du Vilniaus istorikai bus paveikę Daukantą: J, Lelevelis ir I. Z. Onace- vičius. Pirmas buvo ryškus moderniškos liberalinės, net demokratinės mokyklos atstovas ir kreipė daugiausiai dėmesį į grupių bei tautų buitį. Tad jo paskaitos gražiai derinosi sa demokratiniais bei tautiniais sąjūdžiais ir todėl buvo patrauklios. Lelevelio pasiklausyti telkdavosi ne tik studentija, bet ir šiaip visuomenė. Tačiau Daukantas nebus jo perdaug paveiktas. Mat, jo svajingam ir jausmingam būdui ne visai tiko Lelevelio gan griežtas ir blaivus kritiškumas. Kur kas labiau traukė Daukantą Onacevičius. Šis istorikas, unitų dvasiškio sūnus, gimęs (1780) istorinėje Lietuvoje, turėjo progos studijuoti Karaliaučiuje. Šioje vietoje jis buvo paveiktas vakarietiškos romantinės srovės ir jos poveikyje dėstė istoriją Vilniaus universitete. Kaip tikras romantikas, be didelio kritiškumo, jis mokėjo dėstyti didžiai iškalbingai, jausmingai, su entuziazmu ir tuo žavėti klausytojus. Jautriam Daukantui gra- žiai tiko Onacevičiaus dėstymo būdas, ir jis pritapo prie jo. Jį galėjo traukti ir Onacevičiaus pradėtas skaityti Lietuvos istorijos kursas.

Daukantas ir bus išsidirbęs sau vedamąsias istorines mintis Ona- cevičiaus mokykloje. Šio profesoriaus įtakoje jis paliko iki jo mirties (1845) ir abu gyvendami Petrapilyje artimai bendradarbiavo. Apie tai liudija Daukanto laiškai T. Narbutui, išleisti prof. A. Janulaičio kadaise ėjusiame žurnale « Mūsų Senovė», I t. (1922). Daukanto isto- Tinei kūrybai suprasti ir tinkamai vertinti didžiai taip pat naudinga yra nesenai (1961) išėjusi J. Ivaškievičiaus monografija apie tą isto- riką 8.

* J. IwaszkIEwWICZ, Ignacy Žegota Onacewicz-historyk Litwy, Warszawa 19615

10 Ė J. JAKŠTAS

Visos Vilniaus istorinės mokyklos, ypač Onacevičiaus įtakoje brendo Daukantas Lietuvos istorikas. Dar studentaudamas jis ėmė- si rašyti pirmą Lietuvos istoriją, kuri dabar žinoma « Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių» vardu. Ši istorija, nuo kurios galima pradėti kalbėti apie Daukanto istorinius darbus, pradžioje tebuvo žinoma jo kai kuriems artimiesiems ir vėliau dingo. Jos rankraštis atrastas 1922 m. Veprių dvaro savininko Platerio knygyne ir 1929 m. brolių Bir- žiškų išspausdintas.

Darbai turi visas žymes dar nesubrendusio, savo kelio ieškan- čio istoriko kūrybos. Jie nepasižymi nei vientisumu nei dėstymo sklan- dumu. Tai perdėm kompiliacinis darbas. Pats Daukantas mini dū au- torius, aprašiusius darbus lietuvių, būtent, Kauno jėzuitą Vijuką Kojalavičių (XVII a.) ir M. Stryjkovskį (XVI a.), iš Mozūrijos atsi- kėlusį Žemaičių kanauninką. Daukantas pirmą autorių laiko geresnį už antrąjį ir jo parašytą lotynišką Lietuvos istoriją rekomenduoja «jaunam lietuviui ir žemaičiui, norinčiam išmokti lotynų kalbos ». M. Stryjkovskis, jo pripažinimu, esąs «didžiai įkyrus skaityti» dėl to, kad sumaišė darbus lietuvių su gūdų ir lenkų ir todėl keblu iš- skirti lietuviškuosius. Tačiau juo daug kur remiasi, atseit, pasitiki. Visai kitaip apie tą patį M. Stryjkovskį atsiliepė Daukantas po 20 metų laiškuose Narbutui, kuriuose jį pravardžiavo lenkišku žodžiu « balamuūt », lietuviškai tariant, sekant J. Balčikonio vertimu, apuokas. Iš dvejopo Stryjkovskio apibūdinimo aiškėja, kad 1822 m. studentui Daukantui dar trūko minimalinio kritiškumo tam tikrai labai padrikusiam isto- rikui vertinti. Jis, nebūdamas kritiškas istorikas, nepastebėjo abiejų jo minimų autorių istorijų turinio panašumo, kas rodo Kojalavičių daugeliu atvejų sekus Stryjkovskiu, Tai įrodė mūsų kruopštusis ir ori- ginaliu tyrinėjimo keliu ėjęs istorikas dr. J. Matusas?. Daukantui jie abu yra savaimingi autoriai.

Trečias jo didelis vadovas, kurį jis dažnai cituoja ar jo mintis atpasakoja, buvo A. Kotzebue. Šis nepaprastai trankaus gyvenimo diplomatas ir rašytojas, nepaprastai didelių gabumų žmogus, didžiai produktingas komedijų, satirų ir visokių paskvilių autorius , bastęsis tarp Vokietijos ir Rusijos bei kitų kraštų ir pagaliau tragiškai miręs vokiečio studento nacionalisto nudurtas (1319), likimo lėmimu tapo ir mūsų istoriko įkvėpėju. Mat jis kurį laiką gyveno, rodos, Kotry- nos II jam dovanotame dvare Estijoje ir susidomėjo vokiečių ordino istorija. Gavęs leidimą pasinaudoti Karaliaučiaus archyvu, jis parašė 4 tomų ordino istoriją — « Preussens Aeltere Geschichte » (1808). Istorija rodo autorių buvus švietimo ideologijos žmogų, volterininką, priešingą romantizmui ir su jūo susijusiai viduramžiškai ideologijai. Paties Kotzebue prisipažinimu, jis buvęs « priešas vienuoliškos tiro-

* J. Marusas-SeDAUSKAS, Alberias Vijukas-Kojalavičius kaip Lietuvos isto- Tininkas. Praeitis, 1 t. (1930).

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 11

nijos ir prietarų »*. Tad kryžiuočiams vienuoliams ir, aplamai, kri- kščionims riteriams jis nerodė simpatijų ir smarkokai kritikavo visą jų politiką ir vad. kryžiaus karus prieš lietuvius. Šiuo atveju jis ir tapo mūsų Daukantui mokytoju. Jis ėjo Kotzebue pramintu keliu, kai matė ordine lyg gaują nusikaltėlių, tykojusių pavergti lietuvius ir išplėšti jiems «liuosybę ». Ne ką kitą, kaip Kotzebue įsiskaitęs jis galėjo « Dar- bų » prakalboje parašyti šiuos žodžius : « Ne vienas skaitytojas, skaity- damas mano raštus, rūgos, jog aš anuose lietuvius ir žemaičius dauge- lyje vietų giriu, o darbus ir karus krikščionių peikiu kaip neteisingai daromus ... Aš tam nekaltas, jei krikščionys tų amžių buvo užmiršę tą prisakymą Viešpaties Išganytojo : « Mylėk artimą savo, kaip patsai save. Sekdamas teisybę, mano rašte turėjau taip sakyti, kaip senovės raštuose radau. Jei kuris nenori tikėti, gali eiti ir veizėti, aš parodžiau, iš kur anuos išrašiau ». Čia jo minimi « anie raštai » ir bus daugiausiai iš Kotzebue imtos citatos ar jo minčių atpasakojimas.

Pats Daukantas nesipaikino savo tuo pirmu darbeliu. Jis nesidėjo kažkokiu mokslininku, kaip rodo jo pasisakymas : « Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka ». Tačiau šiame kukliame rašte išryškėjo jo pagrindinė linija, kuriai jis liks ištikimas visą gyvenimą, būtent, pagonių lietuvių perdėtas idea- lizavimas ir jų laisvo ir laimingo gyvenimo iškalbingas liaubsinimas.

Daukantas, baiges universitetą (1825) ir tarnaudamas Rygoje ir Petrapilyje paliko atsidėjęs Lietuvos istorijai. Prieš tai jis galėjo pra- plėsti istorijos akiratį pabuvojęs pusmetį Karaliaučiuje, kur nuvyko po universitetinių studijų. Čia tuo metu, romantizmo įtakoje, kilo susidomėjimas ordino istorija ir iš Tiuringijos atvykęs J. Voigtas buvo pradėjęs rašyti didelį jam skirtą veikalą. Voigto Geschichte Preussens, kurios pirmas tomas išėjo 1827 m., buvo Daukantui svarbiu vadovu jo darbuose. Galimas daiktas, kad jau šiuo metu jam kilo mintis rašyti plačią Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties. Jis rašė ją ilgus metus ir, pagal V. Biržiškos liudijimą, prieš 1838 m. pasiekė Liublino uniją. Toliau jis nebetęsė, nors ir buvo pasiryžęs. Tuo būdu atsirado jo Istorija Žemaitiška, kurios spausdinimu veltui visą gyvenimą, rūpinosi. Sakoma, kad vyskupo Valančiaus pažadas išspausdinti ją paviliojo Daukantą vykti į Varnius. Nesulaukdamas didžiosios istorijos spausdinimo, parašė josios santrauką : « Pasakojimai apie veikalus lie- tuvių tautos senovėje » (1849-50). O istoriją žemaitišką pirmą kartą išspausdino Paukščio leistoji Vienybė (Plymoute), pirma variūsi per laikraštį ištisus penkerius metus ir paskui atskirai dviem tomais (1893 ir 1897 mm.) Šis leidimas palieka vienintelis iki šių laikų.

* Cituota iš L. E. TaomesoN, Koizebue. A survey of his progress in France and England (Paris 1928) 9 p.

12 J. JAKŠTAS

Daukanto žemaitiška arba Lietuvos istorija, kaip ji leidėjo pa- vadinta, yra daugiau analitinio pobūdžio veikalas, kur kronologine eile (vietomis net pamečiui) stengiamasi vaizduoti įvykiai. Pradėjus nuo graikų bei romėnų autorių einama prie viduramžių šaltinių, pagal kuriuos atpasakojami daugiau politiški dalykai, ypač karai. Politi- ški bei kariški vaizdai išplėsti ir gan smulkmeniškai aprašinėjami. Daukanto rašymo būdas kiek panėši į minėto ordino istoriko Voigto rašymą. Jis bus įsiskaitęs į jo Geschichte Preussens pirmus tomus ir sekė jais. Bet esminis skirtumas tarp dviejų autorių yra tas, kad J. Voigtas rašė istoriją pagal Karaliaučiaus archyvo šaltinius, tuo tarpu Daukantas naudojo šaltinius ribotai ir daugiau rėmėsi literatūra. Kitas skirtumas yra tendencija. Voigtas, kaip minėta, romantikas, ordino gerbėjas, tuo tarpu Daukantas paliko ir šiame veikale Kotzebue įkvėp- toje dvasioje, kuri gražiai derinosi su jo patriotizmu. Tad politiška ir kariška Daukanto Lietuvos istorija yra daugiau lietuvių ir ordino kovų ir, aplamai, santykių istorija. Ji pripildo pirmą tomą (iki 13 a. galo) ir dar antro tomo daugiau nei trečdalį. Įvykių pasakojimas vie- tomis pertraukiamas autoriaus refleksijų apie buvusių laisvų lietuvių kančias ir vargus ir « kraugerių », « galžudžių » kryžiuočių nuožmumus. Štai pavyzdys vienos jam būdingos refleksijos : « Taip Lietuvos tauta grumusis ilgus amžius ir gyniojus savo aukso liuosybę su visų didžiau- sia garbe, ilgainiui užsligo (užmigo) yrose (griuvėsiuose) savo namų neteisybėmis ir apgaunėmis kraugerių krikščionimis tesivadinančių ; vienok ateis amžius, ateis kartos, kurios gėdinsis tokių neteisybių ir stebėsis į aklybę svieto tų amžių » V.

Sulig Vytauto mirtimi maždaug, kada kryžiuočiai dingsta iš isto- rijos akiračio, Daukanto istorijos tonas kitėja. Į pasitraukusių kry- žiuočių vietą ateina lenkai. Bet Daukantas šiems nėra toks nenūumaldo- mas priešas, kaip vokiečiams. Jis nežiūri jau taip tragiškai ir į uniją su lenkais. Taip antai, po Jogailos vedybų ir vainikavimosi Kroku- voje «lietuviai — kaip jis rašo — džiaugėsi antras nuduomes Lenkų buveinėje gerdami » 12.

Tik kur lietuviai kivirčijosi su lenkais, kaip, pav., Lucko sūuva- žiavime, jis stipriai laikė lietuvių pusę. Dėl ginčo Lucko suvažiavime Vytauto vainikavimo klausimu jis reikšmingai pastebėjo : « Tiek likosi, jog Vytautas neantsimovė Lietuvos karuna, bet ką nuveikė tuomi lenkai, negu tai, jog per 400 metų išdildė lietuvių būdą, paskui gudai abejus prarijo: lietuvius užvargusius, lenkus išlepusius » 38. Liublino sutartis, lenkų vadinama Unija, kuri, kaip žinome, lietuviams buvo primesta, atimant iš jų didelius žemės plotus, mūsų autoriaus ne be kartėlio sutinkama. Jam ji Lietuvos žlugimo pradžia, jo taip

11 Istorija, I, 252 p. 12 Istorija, II, 174 p. 3 Istorija, 11, 274 p.

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 13

nusakyta : « Tr taip nuo tos vienybės, išmirus kilčiai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, prasideda yros Lietuvos tautos, apie kurias ateinančioje dalyje tos knygos regėsime » 4. Tad Daukantas nelaužė plunksnos ant Zigmanto Augusto karsto, kaip darė jo bendralaikis ir draugas Nar- butas. Jis galvojo kaip ir dabartiniai istorikai, būtent, lietuviai, nors ir turėjo bendrą valdžią su lenkais, tačiau « savo ypatingais įstaty- mais senu būdu dar rėdėsi» *, Deja, jam neteko aprašyti šios savai- mingos ir irstančios Lietuvos po Liublino sutarties.

Pagaliau apibūdinsime trečią ir geriausiai žinomą mūsų istoriko veikalą: Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių. "Tai vienin- telis jo paties išleistas veikalas (pasislėpus po Jokūbo Laukio slapy- vardžiu, 1845). Vėliau (1392) jo leidimą pakartojo Amerikos lietuviai, 1935 m. išleido mokykloms pritaikytą J. Talmantas ir šį leidimą pakar- tojo Čikagos Morkūno spaustuvė (1954). Tad turime net 4 Būdo lei- dimus.

Prieš gvildenant tą kūrinį pravartu pasekti paties Daukanto pasisakymas dėl jojo viename laiške Narbutui. Jis rašo : «1845 m. išėjo knyga apie senovės lietuvių papročius žemaičių kalba. ... joje yra mitologijos skyrius, kuris gali būti naudingas Tamstai; matysi, kaip supranta senobės padavimus tikras lietuvis, kuriam kalba buvo vadovu»! Kaip matome, net ir laiške draugui jis nepasisako esąs knygos autorius. Taip daro, aišku, cenzūros bijodamas. Dėl tos pa- čios cenzūros, atseit, valdžios baimės, jis uoliai slėpė savo autorystę visuose raštuose ir pasirašinėjo vis naujais slapyvardžiais. Tad visai teisingas mūsų žinomas literatūros istorikas V. Maciūnas, kai jis LE. straipsnyje apie Daukantą iškėlė šį dalyką ir pirmas paneigė kažkieno paleistą mintį ir dar vis kartojamą, kad Daukantas rinkosi naujas slapyvardės parodyti prašalaičiams Lietuvoj esant nemaža autorių. Kad ne ši, o Maciūno nuomonė teisinga, galima būtų patvirtinti dar kitomis laiškų Narbutui vietomis. Jos rodo mūsų istoriką buvus baugų, neryžtingą ir vis prislėgtos nuotaikos. Daukantas, kaip iš gausių prof. Ivinskio minėtame straipsnyje duotų jo raštų ištraukų aiškėja, buvo tikras bėdžius, visuomet skundęsis savo nedalia, lyg «veltšmerco » dvasios apsėstas. Gal jo meto politiniai įvykiai ypač Lietuvoje, kaip 1831 m. sukilimas, Vilniaus universiteto uždarymas, filaretų ir filo- matų bylos, pagaliau visą Rusiją sukrėtęs dekabristų sukilimas ir po jo sekusi mikalojiška reakcija paveikė ir Daukanto nuotaiką. Žodžiu sakant, jo būdas ir aplinka vertė jį būti atsargų ir slėptis su savo lie- tuviškais darbais.

Grįžtant prie Daukanto Būdo tenka iš pat pradžių pasakyti, kad ši knyga nėra istorinis kūrinys tikra to žodžio prasme. Tą jau

M Istorija, 11, 519 p. ST p. 5 Mūsų Senovė, I (1922), 770 p.

14 J. JAKŠTAS

nuo senai prigijusią nuomonę teisingai pažymėjo ir mūsų uolusis lai- kraštininkas J. Miškinis Dirvoje (1964, XI, 25 d.) straipsnyje apie Daukantą. Bet pati pasirinkta tema yra perdėm istorinė ir jos objektas yra lietuvių tautos vidaus gyvenimo istorija. Daukantas čia stengėsi pavaizduoti lietuvių kasdieninį gyvenimą su jų papročiais; jų vVi- suomenišką, ūkišką ir politišką santvarką, net jų pagonišką tikybą ir pasaulėžiūrą. Bet Būdui trūksta vienos istoriniam veikalui būtinos ypatybės — laiko perspektyvos. Būdas parašytas beveik be kronolo- gijos, ir jo aprašytas visuomeninis lietuvių gyvenimas lyg tinka visiems laikams, neišskiriant nė dabarties. Taip pat Daukanto minimi šalti- niai iš įvairių laikų dažnai į krūvą sujaukiami ir visi naudojami kokio laiko vaizdui pagrįsti. Tiesą pasakius, Daukantas ne tiek jau laikėsi šaltinių ar šiaip autorių liudijimų. Jis naudojo savo lakią vaizduotę ir pagal ją kūrė laisvų ir laimingų lietuvių buitį. Tuo būdu gavosi gražūs senovės lietuvių gyvenimo, jų visuomeninės santvarkos ir aplin- kos paveikslas. Ypač įspūdingas girių aprašymas, tikra poezija pro- zoje, kurią galima lyginti su Ad. Mickevičiaus ir A. Baranausko pana- šiais poetiškais vaizdais. Atrodo, Daukantas visa savo siela bus bu- vęs suaugęs su giria ir čia, gal būti, išėjo aikštėn jo paveldėta giminės dalis (mat, jo tėvas ir senelis, kaip jis laiške rašo V", miške gyveno). Iš čia suprantama, kodėl Daukanto girios geriausiai žinomas jo Būdo skyrius ir į skaitymų knygas dažniausiai įtraukiamas.

5. S. DAUKANTO IsToRIJŲ VEDAMOSIOS IpėJos IR Jų RzIkšMĖ

Apmetus trumpu žvilgsniu Daukanto istorinius kūrinius, pravartu paryškinti kai kurias vedamąsias idėjas jo istorijografijoje.

Daukanto istoriniuose veikaluose pirmiausiai prasikiša pagrin- dinis tikslas — parodyti lietuvių tautos didybę praeityje. Galimas daik- tas, kad tuometinė aplinka, ypač Vilnius, kur vyraujanti bajoriška lenkiška ir rusiška visuomenė, nusigręžusi nuo lietuviškos liaudies ir ją baudžiavos jungo lyg kokios stigmos paženklintą paniekoje laikė, pažadino tam žemaičių jaunuoliui vidujinį pasipriešinimą. Iš pasiprie- šinimo dabarčiai jam kilo didingas tautos praeities vaizdas, kuris ir kitiems jo tėvynainiams žemaičiams nesvetimas buvo. Šiam tautos didybės vaizdui iškelti jam gražiai derėjo tuo metu madingas neoklasi- cizmas, pagal kurį laikyta gražu ir didinga kas syja su klasikiniu pasauliu.

Daukanto tikslui — gretinti lietuvius net su senąja Roma gra- žiai tiko tada paplitusi (aišku, klaidinga) pažiūra, kad germanų gi- minė heruliai (Daukantas juos sulietuvino ėjuliais) lietuviai buvę. Esą, ta giminė, Odoakro vedama, užėmė Italiją su Roma (476 m.)

*7 Žiūr. Z. IvVINSKIS, Aidai,1964, 9 nr. 386 p.

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 15

ir ją valdė 14 metų (iki 490). Šiuo « faktu » remdamasis, Daukantas ir pabrėžė lietuvių didybę praeityje akivaizdoje jų niekingos buities dabartyje. Štai jo Darbuose skaitome : « Kiekvienas, sakau, neatsi- dyvis, jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, latviai, turėję pažines su karta- giniečiais, kariavę daugiau nei 300 metų kruvinai su gotais, valdę ant galo 14 metų pačią Romą, buveinę pasaulio, šiandieną patys tapo svetimųjų valdomi ir visų neapveiziami » 28,

Antra vedamoji idėja jo istorijose yra senųjų lietuvių laisvė. Be abejo, šios laisvės minties šaknys glūdi ano meto vakarietiškuose mokymuose, kilusiuose ypač ryšium su Prancūzų revoliucija. Šio- je vietoje visai teisinga ir M. Lukšienė, kai ji S. Daukanto išgarbintoje senovės lietuvių laisvėje įžiūri «prancūzų buržuazinės revoliucijos atgarsius » P. Senovės lietuvių laisvė, jo mėgiamu žodžiu tariant, «+ aukso liuosybė » jam buvo tiesiog magiškas žodis. Jis jį istorijų puslapiuose daug kartų linksniavo ir visokeriopai nusakė. Dėl jo perdėtai liaupsintos laisvės jo visą istorijografiją tiesiog galėtume pava- dinti senųjų lietuvių laisvės apoteoze.

Senovės lietuviai laisvai ūkininkavo, pasiimdami iš niekam ne- priklaususios žemės kiek tinkami. Jie kūrėsi sau atskirai sodybas, kad ir netoli kits nuo kita. Kaip jie buvo laisvi, taip jie buvo ir lygūs. Jie niekam mokesčių nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo ir todėl jiems net pinigai nebuvo reikalingi. Bet keistas dalykas — šioje lygiųjų ir laisvųjų žmonių bendruomenėje buvusi vis dėlto vergija. Vergais tapdavo karo belaisviai, nusikaltėliai ir prasiskolinusieji. Ta- čiau jų vaikai vėl laisvi būdavo.

Ta laisvųjų ir lygiųjų bendruomenė negyvenusi be valdžios. Ji turėjusi vyriausybę jos pačios rinktą. « Ne kiltis, ne turtai, bet išmin- tis ir dorybė, nuo visų pritirta, kiekvieną į vyriausybę kėlė, nes visi lygi buvo »29. Savo išrinktiesiems, istoriko diduomene vadinamiems, lietuviai vis dėlto kiek patarnaudavo. Jie duodavo jiems «truputį javų, kailių ir retai pinigų». Tačiau žmonės nebuvo jiems įparei- goti. Jie jiems davė duokles lyg atsidėkodami dėl to, « jog jie vyre- sniaisiais būdami ir ūkę rėdydami, laiko neturėjo duonos sau užsidir- bti » 21,

Kai Daukantas taip garbino senųjų lietuvių laisvę bei didybę ir jų padėtį laikė priešprieša jo meto baudžiavai, tai, rodos, jam būtinai turėjo kilti klausimas, kaip ta « šlovingoji liuosybė » išvirto į dabartinę baudžiavą. Veltui ieškotume jo istorijose bandymo atsakyti į šį klausimą. Atrodo, mūsų istorikas nesigilino šiuo klausimu į va- karietišką istorijografiją, kuri, kalbėjusi apie senovės tautų, ypač ger-

"8 M. LUKŠIENĖ, t. p. 47 p. * M. LUKŠIENĖ, t. p. 17 p. * Būdas, 55 p.

21 Istorija, 1, 107 p.

16 į J. JAKŠTAS

manų, laisvę ir lygybę, aiškino taip pat luominės visuomenės ir bau- džiavos kilmę. Iš šios vakarietiškos istorijografijos kilo socialistinė marksistinė istorijos samprata, perėjūsi į dabartinį marksistinį lenini- stinį mokslą. Šis mokslas taikomas mūsų praeitį aiškinant žinomoje V. T. Pašutos Lietuvos istorijoje, su didele erudicija ir giliu kritiškamu parašytoje.

Negali sakyti, kad Daukantui nežinomas būtų mokslas apie luomi- nės visuomenės atsiradimą. Štai jis vienoje vietoje sako : «Taip pagal žmogaus būdą visi žmonės liuosais turėjo gyventi, vienok didžturčiai visados neturtinguosius vergė» 22, Tai trumpa Daukanto užuomina apie luomus ir ryšium su tuo apie vergijos ir nelygybės šaknis. Rodos reikėtų laukti, kad iš to teiginio mūsų autorius ves nelaisvės ir nely- gybės kilmę iš lietuvių visuomenės buities raidos. Bet jis to nedarė. Šiuo atžvilgiu Daukantas skyrėsi nuo savo didelio tautiečio A. Bara- nausko, kuris giesmėje « Dainų dainelė » taip svajojo apie seną Lietuvą :

Žmonės laimingi buvo turtingi, Niekur nebuvo vergijos.

Vieni didžiūnai buvo galiūnai

Ant vyresnybės išrinkti,

O kiti saldžios klausė jų valdžios. Visi mažiukais vadinti.

Šiais nuoširdžiais ir paprastučiais dainelės žodžiais dainius išreiš- kė tą daukantišką mintį apie senųjų lietuvių laisvę ir laimę, kas rodo, jog ir jam nebuvo svetima ta visuotinai paplitusi nuomonė apie primi- tyvių tautų laisvą buitį. Bet čia pat seka antras dainos posmas, kūr jau pasigirsta kita gaida :

Amžiai sukako, kaip seniai sako, Ir kitaip virto Lietuva :

Augo didžiūnai, augo galiūnai, Žmonės vergijon pakliuvo.

Šioje vietoje poetas jau kalba apio luominės visuomenės ir ver- gijos kilmę iš vidaus gyvenimo raidos.

Daukantui, kaip matėme, ši mintis svetima ir jis ieškojo bau- džiavos šaknų už Lietuvos ribų. Tai aiškėja pirmiausiai iš jo laiško Narbutui, kur jis puola vilnietį profesorių Jaroševičių, kalbėjusį apie baudžiavą senoje Lietuvoje, kokia esanti šiandieną. Pasak Daukantą, tai esanti didžiausia klaida, ir čia pat priduria : « Lenkai mums atnešė valdžios oligarchiją ir valstiečių baudžiavą, kas tų dalykų nežino, netu-

22 Būdas, 7 p.

S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 17

Tėtų ir pasakoti tuščių 15 ar 16 a. kronikininkų pasakojimų » 23. Kiti baudžiavos nešėjai į Lietuvą ir į jos kaimynus buvo vokiečiai ir kri- kščionys, apskritai. Apie tai jis tiesiog ar netiesiog dažnai užsiminė savo raštų puslapiuose. Įspūdingai, pav., jis kalba, kaip vokiečiai vergė žemaičius juos kurį laiką valdydami. Dar aštriau jis pasisako prieš vokiečių prūsų ir latvių — jis juos laiko lietuviais bei žemaičiais — pavergimą. «Štai taip vokiečiai, įvardavę lietuvius ir žemaičius parus- nėje ir padauguvyje krikščionimis, užėmė jiems varu ir pasala jų pilis, valsčius ir turtūs, paliko juos laukuose lydimų plėšti... kurie kruviną prakaitą dieną ir naktį braukdami, amžinoje tamsybėje su- lyginti su arkliu ir kitu bestija, jiems turėjo vergauti » 2.

Mūsų tarybiniai istorikai iš panašių krikščionis pliekiančių Dau- kanto pareiškimų išveda, kad jis be vokiečių ir šiaip krikščionių smerkė dar ir popiežių skatintus žygius prieš lietuvius. Tai daro, pav., M. Lukšienė ir J. Žiugžda *. Jei dėl ordino bei krikščionių smerkimo nieko negalima prikišti, tai dėl popiežių gretinimo su jais istorinės tiesos vardu turėtume protestuoti. Tiesa, Daukantas dažnai atpasakojo popiežių bulių, raginusių krikščionis eiti į kryžiaus žygius prieš pagonis lietuvius, turinius, bet jis jų nekomentavo. Tai nuostabus susilaiky- mas, ko jis kitu atveju nedarė. Matyti, jo tikinčiojo krikščionies jausmas sulaikė jį nuo popiežių smerkimo, tad ir nuo bulių komen- tavimo. Jei tarybiniai istorikai atidžiai skaitė Daukantą, jie turėjo tai pastebėti ir nemaišyti popiežių su jo kcneveikiamais vokiečiais kri- kščionimis.

Pabaigoje pravartu pakalbėti apie Daukanto kūrėjo asmenybę, kiek ji aiškėja iš jo istorijų. Iš jų sprendžiant Daukantas turėjo būti jausmingas, kupinas entuziazmo žmogus, svajotojas, su lakia ir pla- čia vaizduote. Jausmas ir vaizduotė viršijo jo protą ir vadovavo jo kūrybai. Suprantama, kodėl jo veikalams trūksta kritiškumo, gilesnio šaltinių bei literatūros nagrinėjimo ir blaivaus istorinės tikrovės ver- tinimo. Būdamas ne tiek galvotojas, kiek svajotojas, jis sukūrė istori- jas, kur mokslas sumišęs su laisva menininko kūryba. Negali sakyti, kad jis būtų išradinėjęs faktus. Jis juos ėmė iš šaltinių ir literatūros ir, neperkošęs jų per kritikos koštuvą, darė iš jų toli siekiančias išva- das. Jis dažnu atveju « papildydavo » juos skaitytojams žavėti ir jiems kvėpti tautinės didybės ir meilės jausmą. Tam galui derėjo jo veika- Tuose įvesti monologai, k. a. Krivio Krivaičio kalba ar Rimgaudo prieš Šiaulių kautynes, ar net žemaičių kunigų, kai jų kraštą Mindaugas kryžiuočiams pavedė.

3 Mūsų Senovė (1922) I, 749 p.

* Istorija, I, 476 p.

** Daukantas «pasmerkė Romos popiežiaus talkininkavimą užsienio gro- bikazas.>..J. ŽiUGžpa, Liciuvos TSR istorija, I, 435 p.

18 J. JAKŠTAS

Trumpai užsimintas Daukanto būdas dar geriau paaiškės sugretin- tas su Valančiaus, taip pat istoriko, asmenybe. Kai lyginama Valan- čiaus Žemaičių Vyskupystę su Daukanto istorijomis, pastebima didelis skirtumas. Valančiaus veikalas yra realaus proto, gyvenimą pažįs- tančio ir jį kritiškai vertinančio istoriko darbas. Jis paremtas šalti- niais, kritiškai nagrinėjamais. Autorius neleidžia žaisti savo vaizduotei ir nenutolsta nuo šaltinių. Kas yra padavimas, legenda, jię tuo ir žymi. Pav., garsusis Šiluvos stebuklas jo tariamąja nuosaka atpasa- kojamas. Neveltui Valančiaus veikalas, vieno Raseinių apylinkės dvarininko išverstas į lenkų kalbą, išleistas Krokuvos mokslų akade- mijos. O jam gan palankią prakalbą parašė labai žymus lenkų istori- kas St. Smolka.

Iš Valančiaus ir Daukanto kūrybos sulyginimo aiškėja, kodėl vysku- pas nespausdino Žemaitiškos istorijos. Jam ji negalėjo rodytis tikrų mokslo veikalu. Yra paplitęs Valančiaus Daukantui sviestas priekai- štas: «Ar girtas buvai, kai tai rašei» ? Tegul tas smerkiamas žodis bus ir pramanytas, tačiau jis būdingas Valančiaus istoriko kritiškumui.

Šių dienų laiko perspektyvoje mes negalime būti tokie kritiški Daukanto veikalams, kaip Valančius. Turime atminti, kad jis ėmėsi rašyti istorijas ne tiek praeičiai pavaizduoti, kiek įkvėpti tėvynainiams tautinės didybės ir savigarbos jausmą. Jo laiko paniekintos ir jau kai kieno laikytos nykstančios tautos vaizdas įkvėpė jaunam studentui mintį parodyti tautiečiams, kad jie nėra jau tokie beverčiai, kokiais laikomi. Štai tuo pragmatiniu tikslu Daukantas nuo pat pradžių tapo brangus lietuviams ir ne vienam jų pirmomis gimtąja kalba parašy- tomis istorijomis žadino tautos meilę. Tuo būdu jis paruošė dirvą aušrininkams, nors pats dar nebuvo aušrininkas. Prisimindami jo mirties šimtmetines, turime pagerbti jį ne tiek dėl mokslininko, kiek dėl literato nuopelnų. Jo istorijos nėra mūsų praeities tyrinėjimų vadovais. Bet jos palieka ant istorinio pagrindo sukurtais patriotinės literatūros kūriniais. Tad Daukantas tikrai gali būti vadinamas pir- muūoju tautinių lietuvių istoriku.

SMALENSKO KORIDORIUS IR

KAS JAME IVYKO PRIEŠ 450 METŲ TIES ORŠA

Gen. ST. DIRMANTAS

A. TRUPUTIS ISTORINĖS GEOGRAFIJOS IR GEOPOLITIKOS

Naminė geografija. Wikiuosiu, Smalenską visi žinome. Dažnam, jau ne Lietuvoje gimusiam, jaunesniam skaitytojui tuojau kils klausimai: 0 kas toji, gan lietuviškai skambanti, Orša? ar tai kokia mūsų upė? ar miestas? kur ji yra?

Dauguma senesniosios kartos tautiečių žino. Bet tenka kiek pri- minti, paaiškinti, papildyti. Kad ir jaunieji žinotų.

Man, Lietuvos žemės sūnui, gimusiam ir gyvenusiam tėvynėje dar XIX a., skambus vietovardis Orša jau buvo kiek anksčiau žinomas, negu apie jį buvau kur perskaitęs, mokykloje išgirdęs, kokiam žemė- lapyje užtokęs ar pro tą vietą pravažiavęs.

Senovės lietuviams Orša dar buvo Lietuvos žemė. Kad ir jos pakraštys. Vitebsko palatinato-karvedijos Oršos pavieto žemė buvo DLK ribose nuo Gedimino laikų iki pat 1772 m. Todėl net po šimto metų rusų vergijos žemaičių bajorai Oršos dar nebuvo pamiršę. Be ne pirmoji mano žinia iš naminės geografijos, dabar sakytum, tėvynės pažinimo, apie Lietuvos kelius lietė Oršą. Ir dabar prisimenu iš jaunų dienų žemaitiškai-lenkišką sklandų posakį: «Koto Vitepska droga kiepska, kolo Minska — droga sviūska, a tam gdzie Orša — droga ješče gorša ». Tikuosiu, versti netenka. Buvo Lietuvoje ir dar bloges- nių kelių, pav., pagal Pinską. Bet po 1569 m. unijos tenai mūsiškiai rečiau nukeliaudavo. Jei bent lenkams padėti prieš kazokus ir turkus kariauti. O pro Oršą lietuviai traukė Maskvos link nesuskaitomus kartus. Seniau — kaip laisvi kariai, vėliau — mokslo bei darbo, 0 po 1831, 1363, 1940, 1945 metų ir šiomis dienomis — kaip vergai. Pro Katyną, Červenę į Maskvą, Vorkutą, Sibirą, Kazakstaną...

Įdomus gamtos ir žmogaus sudarytų linijų mazgas.

Plote tarp Oršos-Dubrovnos-Smalensko ir Veližo-Suražiaus-Vite- bsko bei Ulos praeina kelios svarbios linijos. (Žr. III lent. Nr. 4).

20 ST. DIRMANTAS M ul Ls — S

Seniausia jų — tai paskutinio ledyno prieš 50 000 ar 20 000 metų pie- tinė riba,

Trys didžiosios Rytų Europos upės Dauguva, Dniepras ir Volga prasideda neaukšiame Valdajų iškilume ir jų ištakos-pradžios randasi visai netoli viena nuo kitos. Taip, nuo Dauguvos-Dvinos ištako Dvineco ežero iki Volgos pradinių ežerų yra vos keliolikos km atstumas. Ten yra ir bendras taškas-mazgas trijų vandenskyrų ar vandentakų

linijų, kurios skirsto trijų jūrų — Baltijos, Kaspijos ir Juodosios, ar kitaip upių: Nemuno ir Dauguvos, Volgos ir Dniepro baseinus. Daugu- va bare Veližas-Ula o Dniepras — Smalenskas-Orša abi teka beveik

lygiagrečiai į PV. Kiek piečiau Ulos Dauguva ima ŠV kryptį Rygon o Dniepras nuo Oršos leidžiasi tiesiog į pietus Kijevo link. Sakytam rajone tarp upių yTA iškiluma, kurios nugara ir eina vandenskyra daug arčiau Dniepro. Nes šis čia jokių žymesnių intakų neturi o tuo tarpu Dauguvon inteka apie šimto km ilgio upeliai Kasplia ir Lučesa.

Didysis Rytų Europos vandens kelias.

Žiloje ir ne taip žiloje senovėje tolimesnei kelionei pagrindiniai keliai būdavo upės- Bet jei tų upių kryptis buvo priešinga keliavimo krypčiai, tai upės tapdavo rimta kliūtimi. Ypač kariuomenei bei pir- kliams. Tik totoriai ir kitos primityvesnės tautos mokėdavo persikelti net per plačiąsias UPeS. Ypač Rytų Europoje dėl stokos akmenų pa- stovių tiltų ilgai neturėjome o geležiniai atsirado ir vėlokai — tik mano amžiuje. Ilgą laiką Rytų Europoje stambią reikšmę turėjo didžiųjų upių ir ežerų Siaurės-Pietų vandens kelias, man nuo jaunų dienų žinomas vardu «Iz Variag v Greki». Tai buvo prekybininkų ir karių kelias, jungias Balto-Skandijos kraštus su tolimąja pietų Bizan- tija ir net dar tolimesne garsiąja Genuja. Jis ėjo nuo Juodųjų jūrų Dniepru aukštyn tarp tada beveik neapgyventų stepių iki Kijevo ir toliau tarp miškų bei balų iki Oršos ir Smalensko uostų. Prekybinin- kas, laimingai nugalėjęs garsiąją kliūtį — skaitlingus Dniepro slenk- sčius, ir norėdamas tęsti kelionę nuo sakytų uostų toliau šiaurės kryptimi, turėjo Oršoje ar Smalenske prekes iš laivų pakrauti į ve- žimus ir, kad ir nepertoliausiai, keliauti skersai vandenskyrą arkliais. Čia kelias šakojasi. N orįs patekti Rygon iš Oršos sausuma pasiekdavo upelį Lučesą I-ją (seniau Laukesa) ir ja — Dauguvą ties Vitebsku. Bet didesnis judėjimas ėjo rytine kelio šaka : nuo Smalensko sausuma iki Kasplios, ja — 1 Lovatės upę ir pro Didžiuosius Luūukus į Ilmenio ežerą, prie kurio garsusis, tikrai didysai Didysis Naugardas, plačios ir turtingos prekybininkų respublikos sostinė. Iš čia Volchovo upe bei Ladogos-Nevos ežeru, Neva upe ir Suomių įlanka — Baltija Got- lando salos link ar Švedijon, į variagų kraštą, prie Upsalos. Viso šio kelio ilgis nuo jūrų iki jūrų a 1500 km, o upių vingiais kiek daugiau. Nuo D. Lukų uosto galima buvo pasiekt Suomių įlanką kiek trum-

SMALENSKO KORIDORIUS 21

pesniu keliu ; keliasdešimt km sausuma iki upės Maudava ar Mudava * (dabar Velikaja), ja iki Pleskuvos-Pinkios-Pskovo ežero ir to paties vardo respublikos sostinės-uosto, toliau Peipuso-Peipsi ar rusų pramintu Čudų ežeru ir Narvos upe pro to paties vardo miestą su dviem pilim į Suo- mių įlanką.

Reikia atminti, kad anais laikais mūsų upės ir upeliai buvo žy- miai vandeningesni. Tokioje Dauguvoje ties Polocku vandens horizon- tas laikėsi apie I, 5 m aukščiau negu mūsų laikais. Todėl Polocką pa- siekdavo didoki laivai ir net savo herbe jis turėjo laivą buūrinį.

Prekių apyvarta, sandėliai, muitai, transportas arkliais ir k. prie prekybos kelių suteikia turtus ir galią. Todėl prie šio didžiojo upių kelio ne vien šiaurės dalyje susikūrė turtingos respublikos, bet ir pieti- nėje dalyje jau IX šimtmetyje klestėjo skandinavų-variagų sukur- toji didžioji ir galingoji Kijevo Rusės valstybė o pajūriais visa eilė turtingų prekybininkų graikų ir genujiečių kolonijų-uostų. Todėl natū- ralu, kad šio didkelio viduryje jau XII a. susikūrė valstybės : Polocko su miestais Vitebsku, Pinsku ir Minsku bei Smalensko su Orša, Via- zma ir Toropecu.

Šį kelią pirmas kartografavo lietuvio inžinieriaus Gedkanto kole- ga prancūzas Viliamas Le Vasseur de Beauplan. Dniepro dalis atvaiz- duota pridėtiniam 1613 m. Radvilų-Makovskio DLK žemėlapyje.

Kita V. - Europos svarbioji susisiekimo linija.

Beveik statmenai Š-P didžiajam upių keliui per Oršą ir Smalen- ską nuo XII iki XX a. ėjo ir svarbią rolę lošė jau ne gamtos, o žmo- nių sukurtoji politinė linija-kryptis-ašis: didysis sausumos Vakarų- Rytų traktas Vilnius - Maskva ; apie 800 km ilgio. Šiuo sauskeliu ke- liauti nekliudė nei Dauguva nei Dniepras, nes jis galėjo eiti šių upių vandenskyra. Tikrumoje, vėliau traktas Oršoje persimesdavo į Dniepro kairįjį krantą, nes tame pat krante buvo ir Smalenskas. Taigi abi stam- bios kelių arterijos kirtosi beveik stačiu kampu Oršos rajone, O vi- sas tarpas tarp lygiagrečiai tekančių upių su jų uostais-miestais-tvir- tovėmis geopolitikų iš seno tapo pavadintas Smalensko koridorium ar Smalensko vartais. Koridorium todėl, kad, kaip ir kiekvienam ko- ridoriuje, čia patogu judėti viena kryptimi : Vilnius-Maskva, o užtin- kame kliūčių keliauti kita kryptimi-Juodoji jūra-Baltija.

Dėl tos mazginės padėties koridorius įgavo ne tik svarbią prekybi- ne ūkinę reikšmę, bet ir politinę. Ypač po to, kai susiformavo XIV it XV amžiuose dvi galybės: Vakaruose DLK o Rytuose DMK. Kas valdė koridorių, tas buvo šeimininkas, nes turėjo savo rankose abu

*) Žr. Čikagoje 1956 m. reprodukuotą žemėlapį REGNI POLOoNIAE BT Du- carUS LiTHVANIAE, VOLINIAE ... per F. de Wit, Amstelodami.

22 ST. DIRMANTAS

keliu ir prie jų natūraliai gravitūuojančius prisietus plotus-baseinus. To- dėl koridorių išlaikyti ir apginti čia buvo pristatyta visa eilė sutvir- tintų miestų, pilių, tvirtovių, drūtviečių, gintuvių.

Kaip kad koridorius buvo mazgas ir raktas abiem didkeliam, taip jame stipriausias ir turtingiausias, tada jau iki 80.000 gyventojų išau- gęs, storų gynybos mūrų daugiabokštis šešių vartų miestas-uostas- tvirtovė Smalenskas buvo lyg citadelė ir bokštas su vartais visai siau- rumai. Užvaldyti Smalenską buvo lygu užvaldyti visą koridorių, 0 per jį didžiulius Rytų Europos plotus ir jų gyvybines arterijas. Iš čia tai vaizdingas terminas «Smalensko Vartai». Vienam ar kitam varžovui persiveržūus per Smalensko vartus buvo atviras kelias toliau. Žr. II lent. Nr. 2 ir žemėlapį I lent.

Lietuviai jau Gedimino laikais užvaldė pusę koridoriaus su Orša ir Vitebsku. Algirdas juo pakartotinai nužygiuodavo iki Maskvos. Bet tik Vytautas D. galutinai pajungė Smalensko kunigaikštijos žemes, ir tas jam leido sukurti didžiulę imperiją. Nes Kijevas priklausė Lietuvai nuo Algirdo laimėjimo prieš totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis 1362 m., o šiaurinės Pskovo ir D. Naugardo respublikos ir buvo pri- verstos paklusti Vytauto galiai. Vytautas D. nustūmė valstybės sieną toli Maskvos link į Rytus, net už Viazmos. 1959 m. rusų mokyklinis istorinis atlasas Todo, kad 1355-1377 m. Lietuvai priklausė visa Rževo apylinkė su Volgos ištakų ežerais. F. de Wit žemėlapy į PR nuo Toro- pecų prie Dauguvos pradžios randu vietovę «Ecelesia Vitoldi». Im- perija apėmė visą Dauguvos iki Daugpilio ir visą Dniepro baseinus ir dalį Volgos baseino. Čia siena ėjo Okos intaku Ugra, pačia Oka, prie kurios Kalugos * miestas, apėmė Liubutską ir kirto Upos upę tarp Odojevo ir Tulos miesto. Kai kurie žemėlapiai užgriebia net Tulą su apylinkėmis. Toliau siena ėjo į Pietus netoli Dono intako Neprid- vos, kur 1380 m. Kulikovo lauke kniazius Dmitrijaus Donietis su gedi- minaičiais Andrium Kuprotu ir Dmitru Karijotaičiu alias Bobroku sutriuškino chano Mamajaus kariauną ir tuo pačiu pradėjo nusikratinėti totorių jungo ir veržtis į Vakarus — spausti Lietuvą. Tuo tarpu Mamajaus sąjungininkas, kitas Gediminaitis, Jogaila, nors prižadėjęs padėti ir atžygiavęs šimtą mylelių ir beliko tik vienos dienos žygio atstumas, — bet likiminin mūšin nestojo. Neva dėl tikybinių skru- pūlų... Neatvykome pagelbon nė 1472 m. prie Okos. Panašiai ir Achmetas nesūsilaukė mūsų karių 1480 m., kai įvyko prie Ugros jo ir Maskvos kariuomenių « didysai stovėjimas» (stojanie). Taigi tris kartus apvylėme. O 1480 m. Maskva nusikratė totorių jūngo...

Du kariniai traktai vedė iš sostinės į Rytus. Vienas per Svy-

(*) Kai 1914 m. rudenį porą savaičiu ruošiaus Kalugoje su artil. brigada išvykti frontan į Rytprūsius, gerai prisimenu, miesto gyventojai kitą miesto dalį už upės vadindavo «na litovskoj storone » t. v. lietuvjų pusėjo.

SMALENSKO KORIDORIUS 23

rius, Pastovius, Polocką, Nevelį, Didž. Lukus, Toropecą, Rževą į Tverį. Su atšakomis į Šiaurę: nuo Nevelio į Pskovą ir nuo D. Lukų į D. Naugardą. Kitas — per Ašmeną, Kriavą, Molodečną, Minską, Bo- risovą, Bobrą, Oršą, Dubrovną, Smalenską, Dorogobužą, Viazmą, Možaiską per Poklonnaja Gorą Maskvos Kremliun.

Šiame kelyje išgarsėjo Vėdroša (1500), Orša (1514 ir 1564), Ula (1564, 15638), Časnikai (1564, 1567, 1568, 1530), Dorogobužas, Klušinas (1610), Borodino (1812) ir daug kitų mūšiaviečių.

Pradžioje dėl koridoriaus tarpusavyje varžėsi rytiniai slavai. Vėliau skersai jį žygiuodavo ir vandens didkelį užvaldė vikingai- variagai, o nuo XIII a. per jį toli prasiveržė lietuviai. Šiuo didžiai kru- vinu keliu amžių slinktyje žygiavo rytų link kariaunos Gedimino, Al- girdo, Vytauto, Kazimiero, Aleksandro, Žygimantų vedamos jų pačių ar etmonų Bielių, Kiškų, Ostrogiškio, kelių Radvilų, Žolkievskio, kelių Katkų-Chodkevičių, Sanguškų, Palubinskio, Gosievskio, Pacų, Sapiegų ir kitų.

Priešinga kryptimi, Smalensko link ir toliau į Vakarus varinėjo savo ordas Maskvos viešpačiai — Tvanai, Vosyliai, Aleksėjai po vada Bulhakovų, Golicų, Šuiskių, Chovanskių, Prozorovskių, Serebrianų, Ščenių, Suvorovų, Chruščovų o labai dažnai totorių, vokiečių, švedų ir kitokių nerusų vadų. Taip, pav. 1633/4 metais ties Smalensku greta vieno ruso randame tokias Maskvos vadų pavardes: Damm, Jacobi, Matisson, Lesley, Charles d? Ebert. O atmintinam ją 1654/5 metų žy- giui, kai buvo paimti Vilnius, Kaunas ir Gardinas vadovavo Uruskan- murza-Čerkaskij. Jau tretysis šia pavarde totorių kilmės karvedys.

Tuo pačiu traktu paliaubų ir taikos metu be pirklių abiem kryp- tim keliaudavo tartis įgalioti derybininkai, pasiuntiniai su laiškais, turtingomis dovanomis, lydimi didžiuliais taborais su keliais šim- tais žmonių. Kartais keliaudavo ir valdovinės nuotakos ryšius ir taiką nevisada sėkmingai sustiprinti.

Gėdingi žygdarbiai. Kariauta-kovota pagal anų laikų įpročius gana garbingai. Daug kraujo pralieta. Betgi tam ir yra kariai, kad esant reika- lui lietųsi jų kraujas. Pasitaikydavo ir žiaurumų. Taip, Gudijoje susitepė lenkų etmonas, garsus Tarnovskis, išžudęs apie pusantro šimto belaisvių. Bet šlykščiausia tame ruože nekalto kraujo praliejimo vieta atsirado tik mūsų XX-am amžiuje. Tai KaTYNAS. Jis visai netoli nuo Smalensko į Vakarus. Čia kruvinas tarptautinis, Hitleriui lygus kriminalistas, masių žudikas komunistų vadas Stalinas, XX-jo amžiaus Maskvos raudonas viešpats, išskerdė kelioliką tūkstančių be mūšio surankiotų Hitlerio sumuš- tos lenkų armijos karininkų. Tai šaltai, komunist'iškai suplanuotas geno- cido aktas sunaikinti tautos patriotišką elementą — karininkus. Spren- džiant iš pavardžių, nužudytųjų tarpe buvo kiek ir Vilniaus krašto lietu- vių.

Antroji rusų komunistų gėdos vieta, pasauliui mažiau žinoma negu Katynas ar Lidice, tai į rytus nuo Minsko vietovė iš seno žinoma vardu Ihumenis. Komunistų ji pavadinta Červenė. Čia 1941. VI. 26-27 rusų

24 ST. DIRMANTAS

buvo išžudyta pora tūkstančių suimtųjų gudų, lenkų, lietuvių. Juos bolše- vikai savo nuo 1919 m. įpročiu be jokio karo buvo surankioję okupavus Lietuvą ir Gudiją. Be jokio teismo, vien enkavedistų nuožiūra. Neva kaip < liaudies priešus ». Karui prasidėjus, juos iš kalėjimų pėsčius varė Rusi- jos «rojaus » gilumon. Vokiečių vejami, kad patiems būtų lengviau pabėgti, rūsai nutarė juos visus, moteris ir vyrus «< likviduoti». Pradžioje šaudė. iš pistoletų pakaušin visus apsilpusius, nepaeinančius, atsiliekančius, 0 vėliau nakčia supyškino visą vorą iš kulkosvydžių. Net sargybiniai nuken- tėjo. Tik mažam skaičiui laimingųjų pavyko patamsėje tarp lavonų ir su- žeistų išlikti gyviems tame pragare ir išsislapstyti čia pat prie kelio buvu- siam miške. Vokiečių apklausinėti ir grįžę Lietuvon, jie papasakojo ir aprašė tą, Stalino ištikimų budelių įvykdytą, pasibaisėtiną masakrą- skerdynę. Kai kurie išlikę iki šiai dienai gyvena laisvame pasaulyje mūsų tarpe ir yra gyvi liudininkai to bestiališko komunistų darbo. Apie šį geno- cido nusižengimą plačiau yra parašyta: Plk. J. PETRUIČIO, Kaip jie mus sušaudė (lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis), plk. J. Tumo, Bolševikų kalėjimuose ir Červenės Žudynėse (Karys, 1957, devyniuose sąsiuviniuose, nuo vasario iki gruodžio m.) ir Lietuvių Enciklopedijoje, IV, 174.

Koridoriaus ir trakto reikšmė eina mažyn.

Po lemtingų mūsų istorijai 1385 metų, Jogailai nukeliavus į Kro- kuvą, sumažėjo valdovo interesas rūpintis ir ginti rytines Žemes už koridoriaus. Ir atstumas iš Krokuvos žymiai padidėjo. Bepigu buvo lenkų 50-ai vėliavų per kelias dienas pasiekti Žalgirio laukus. Sunkiau Smalenską, Klušiną, Kremlių, Tušiną ... Genialusis Vytau- tas dar sugebėjo. 1399 pralaimėjęs ties Vorskla, išlošė Žalgirio grum- tynes ir po kelių metų į Juodąją jūrą įjojo ... Bet jo įpėdiniai-brolis, vėliau Švitrigaila, Kazimieras, Aleksandras jau netesėjo. Kiek geriau sekėsi Žygimantui. Jogailaičiai paėmė kitą kryptį — i pietų vakarus. Pasiekė net Adrijos jūrą (žr. I lent.). Paskutiniam Gediminaičiui sekėsi dar sunkiau. Lietuvos bajorai jau nuo lenkų buvo išmokę- vietoje kariauti — seimuoti. Klasiškas tam įrodymas 1562 «raitas sei- mas» stovykloje ties Vitebsku ir jų lauda — ultimatumas. Žygi- mantui Augustui pavyko be kraujo praliejimo vien tik karine demon- stracija tam tikram laikui užkirsti Maskvai prakirsti koridorių prie Baltijos uostų. Bet jo žygis į Rytus pasiekė tik Radoškavičius ... ir čia užgeso.

Po Liublino unijos, Krokuvai ir Vilniui nustojus būti tikromis sos- tinėmis o dvilypės Respublikos aktualia sostine tapus Varšuvai, Maskvos-Vilniaus ašis ir kelias nuo Minsko pasuko tiesiai Varšuvon pro Liet. Brastą. Po Andrušavo ir sudarius «+ amžinąją taiką » karai čia iki 1772 išnyko ir koridoriaus ruožas nustojo dalies savo taktinės ir strateginės reikšmės.

Jei Napoleonas dar žygiavo keliu Vilnius-Maskva, palyginti, siauroku ruožu, tai Hitleris jau smogė trimis pagrindinėmis kryptimis :

SMALENSKO KORIDORIUS 25

Tilžė-Kaunas-Leningradas, pagrindine — Varšuva-Balstogė-Orša-Smalen- skas-Maskva ir Lvivas-Kijevas bei toliau į Dono platybes, Ukrainą, ir Kaukazą. Pirmasis Pasaulinis karas koridoriaus visai nepasiekė. Ka- rinės operacijos žymia dalimi tapo nukeltos į jūras ir orą. Kariuomenės jau dabar nežygiuoja arklių bei žmonių kojomis 0 geležinkeliais, automobiliais ir lėktuvais. Gi atominių bombų ir sprausminių raketų amžiuje karių vietoje oru skraidys žudančios milžiniškos galios atomi- niai užtaisai. Dideliam karui mūsų koridorius nustojo būti. Žr. II-III lent. Nr. 3 ir. 5.

Pamažu sunyko ir garsiojo vandens didkelio reikšmė. Atsirado naujos kliūtys — pietuose turkai, totoriai, Zaporožės kazokai. Šiau- rėje — žlugus pirklių respublikoms, įsiviešpatavo Maskva ir Švedija, o vidurio dalį ilgai valdė Lietuva ir Lenkija. Prekyba tokiose sąly- gose apmirė. Su laiku ir upės nuseko. Pristatinėta tiltų, plentų, gele- žinkelių. Pagaliau tolimesnių kelionių pačios susisiekimo priemonės atsiplėšė nuo vandens ir žemės ir pakilo į oro platybes. Tik II-jo Pasau- linio karo Stalino gynybos linija dar sekė nuo Kijevo Dniepru ir toliau upėmis iki Pleskuvos-Pskovo bei Peipuso ežerų iki Narvos ir Suomių įlankos. Ji buvo pralaužta centrinėje dalyje koridoriaus kryptimi, bare Vitebskas-Orša-Mogilevas. 1795 m. išnyko Rytų Europoje ir valsty- binės sienos. Jos vėl atsirado po I-jo Pasaulinio karo. Bet neilgam : II-as Globalinis karas jas vėl panaikino.

Taigi didžiausią rolę koridorius karinėje srityje lošė XIV, XV, XVI ir XVII šimtmečiais. XVIII a. juo nepasinaudojo net švedų Karolis XII Didžiojo Šiaurės karo metu. Užtat Napoleono 1812 m. žygyje Maskvon ir atgal Vilnius-Maskva traktas buvo smarkiai ištryptas ir sukruvintas, o dėl Smalensko vartų ėjusios karštos kautynės. Jas kraujo ir kritusių kiekiu pralenkė tik prieš pat Možaiską garsaus vardo Boro- dino mūšiavietė. Kryptimi atgal visas trakto ruožas buvo ne tiek krau- ju nušlakstytas, kaip nusėtas iki pat Vilniaus sušalusių karių ir žirgų lavonais. Tenka dar paminėti Borisovą ir netoli jo Studianką, kur šalčių metu besikeliant per Bereziną nuskendo, sušalo ar kitaip žuvo keliolika tūkstančių žmonių.

Gyventojai koridoriaus rajone amžių slinktyje gerokai kei- tėsi. I-II mūsų eros šimtmetyje čia neva gyveno paslaptingi, tik iš vardo težinomi, narbonai. Dideli vėlesnių laikų iki VII a. tautų persigrupavimai šio rajono nepalietė. Avarai, gunai, kazarai, bolgarai, ostgotai o vėliau pečenėgai, polovcai (pagaliau totoriai) keliavo iš rytų į vakarus daugiau į pietūs, žemiau 50 paralelės. Kurį laiką korido- riaus rajone iki XIV ar net XV a. ir kiek į pietų-rytus gyveno aisčių- baltų kiltis t. v. rytiniai galindai. Jie žinomi rusų metraštininkams vardu « Litovskoje plemja goliadj », « goljažję plemja ». Pra- džioje slavų koridoriuje nebuvo : jie laikėsi kiek daugiau į pietus. Abu tie faktai dabarties slavų istorikų ir archeologų stengiamasi nu- tylėti. Rytinių galindų vakarų kaimynais pietuose buvo jotviai-

26 ST. DIRMANTAS

jotvingiai ošiauriau —aukštaičiai. Nuo v. galindų daugiau į rytus gyveno rytinių suomių-ugrų kiltys: meria, muroma, meščera, mordva, če- remisai (kitaip mariai) ir k. Dešimtame amžiuje Kamos žiotyse įsi- kūrė Volgos bulgarai o kiek vėliau ir truputį į šiaurę, aukščiau prie Volgos — Kazanės totoriai. Slavai čia atslinko iš pietų-vakarų. Nor- manams-variagams kolonizavus vandens didkelį ir suorganizavus Kijevo Rusės valstybę, aisčiai-baltai buvo perskelti, o pagal Dnieprą, Dauguvos aukštupį, Lovatę ir Volehovą paplito rytiniai slavai : šiau- Tėje — krieviai ar krivičiai, į p-v — dregovičiai ar drevlianai, pietuo- se — radimičiai 0 rytuose — viatičiai. Kijevo Rusės slavams susi- skaldžius, vakarinė koridoriaus dalis įėjo Polocko 0 rytinė — Smalen- sko kunigaikštijon. Prasidėjo iki šiol vykstąs lietuvių-latvių slavė- jimo procesas.

Atgimstant tautinei sąmonei, savaime kilo etnogenezės klausimas. Jau inž. T. Narbutas tą klausimą nagrinėjo savo devynių tomų vei- kale. Lyginant XIX a. lietuvių apgyventus plotus su milžiniškais plo- tais lietuvių sukurtos ir jų vardu pavadintos valstybės, savaime pradėta galvoti, kad gal senovėje lietuvių plačiau gyventa. Po inžinieriaus šį klausimą tyrinėjo lietuviai medicinos daktarai: Pietaris, Šliupas, Basanavičius. Prirašyta tomų tomai, klaidžiota ir dar klaidžiojama po visą Europą ir Mažąją Aziją. Bet tik kalbininkas K. Būga moksliš- kai įtikinančiai nušvietė įdomų klausimą, kaip plačiai aisčių gentys buvo įsikūrusios aplink dabartinį savo centrą. Nes tik filologų ir archeologų rankose yra šios, lig šiol pusiau paslapties, raktas. Dau- giausiai padeda išaiškinti toponomastika. Ypač upėvardžiai. K. Būga moksliškai ištyręs daugybę vietovardžių aistiškos kilmės rado buv. gubernijose: Minsko 41, Smalensko 38, Vitebsko 22, Mogiliavo 7. Rytiniai galindai koridoriaus rajone XV a. nutautėjo, išnyko. Pali- ko mažiau pėdsakų, negu kovose išnaikinti jotvingiai-sūduviai. Vie- nok iki šių dienų išliko net ne specialistui lietuviškai skambantieji jų kadaise gyventų vietų upėvardžiai — Nara, Drutė, Protva, Ula, Upa, Narva, Laukesa (Lučesa, Lučica) ir k. ir miestovardžiai : Medinė, Katynas, Možaiskas, Suražas, Tverė, Viazma ir k. Sunkumą sudaro grąžinti pasikeitusiam vietovardžiui jo pirminę lytį. Pav., rodos nieko aistiško nėra dabartiniam Polocke, kurį gudai iki šiol vadina Pola- cak ar Palacak. Guli jis prie upelio latvišku vardu Palta (srovė), latga- liškai Polota. Vardas taip buvo keičiamas : Paltesk, Polotesk, Pclo- tsk, Polock. Panašiai : upė Drutė, miestas Drutesk, Drutsk, Druck ; upė Sluča, miestas Slučesk, Slučsk, Sluck; Menesk-Miensk, Mensk, Minsk.

Kalbininkų K. Būgos, P. Būtėno ir kitų išvedžiojimus patvirtina naujausi tarptautiniai pripažintos pirmaujančios archeologijos ir et- nologijos specialistės Dr. Marijos Alseikaitės-Gimbutienės tyrinėjimų rezultatai. Štai jos sudarytas žemėlapis, vaizduojąs baltų-aisčių tautų grupės gyvenamus plotus ankstyvajame geležies amžiuje (apie 500

SMALENSKO KORIDORIUS 27

metų prieš Kristų), t. y. dar prieš slavų veržimąsi į Pripėties ir vidu- riniojo Dniepro upyną (nuo pat Kijevo į šiaure). Iš žemėlapio matome, kad visas Smalensko koridoriaus rajonas tada buvo apgyventas « Juk- novo» (tokia vietovė į š nuo Polocko) baltų grupės pasižymėjusios «lygaus paviršiaus keramika ». Ši grupė labai artima Nr 6 « bruožė- tosios keramikos » grupei, kuri sietina su lietuvių, žiemgalių, sėlių ir latgalių protaute. Nesvetima jai ir Nr 9 Milogrado grupė. Bet šioje jau II-I amžiais pasirodo baltų kultūrai svetimų tipų kapai ir sodybos. Tai pirmosios ankstybiausios slavų ekspansijos į šiaurę žymės. Žr. XII lent.

Tarp vietinių gyventojų įsikūrę atėjūnai-kolonistai neretai senų vietovardžių nekeičia, neperdirbinėja, 0 iš naujo savotiškai pavadina. Kartais seni žemėlapiai ar dokumentai leidžia susekti buvusį anksčiau vardą. Taip, pav., prie dabartinio Pskovo, seniau Pliskuvos ar Ple- skuvos ežero inteka dabar upė vardu Velikaja (reiškia Didžioji) o seni duomenys rodo, kad tos upės vardas anksčiau buvo aistiškas : Mudava ar Maudava. Visokie miestavardžiai su rusiška pradžia « Novo » t. y. naujas pav. Novoaleksandrovsk, Novonikolajevsk, Novogeorgijevsk, Novorosijsk ir visi Novgorodai pav., Nižnij N., Velikij N., N. Volyn- skij, N. Seversk, Novogrod (į ŠV nuo Lomžos ties Narva-Narevu), mūsų Naugardukas (o iš dalies Kudirkos Naumiestis, seniau nuo įkūrėjo kar. Vladislovo jo vardu pramintas) — visi beveik šimtu nuo- šimčių liudija, esą įkurti ne senų gyventojų, onaujai atvykusių atėjūnų- kolonistų. Lig šiol D. Naugardo srityje esamieji milžinkapiai ir pylimai gyventojų yra vadinami «litovki » ar Litovskija mogily. Archeologai pačiam koridoriuje ir į V, o ypač į Š nuo jo, randa t. v. ilgų kurganų — pailgų piliakalnių kultūrą. Slavų ekspansija ėjo rytų ir ypatingai ŠR kryptimi, Volgos viršupio link. Vien iš pirmųjų rusų kolonijų šioje srityje ir buvo nerusiško vardo Maskva prie to paties pavadinimo upės.

Su laiku rytiniai slavai susimetė į tris grupes: vielikorosų (vė- liau rusų) ŠR-se, vakaruose DLK-je gudų ar bielorosų ir vėliausiai pietuose susiformavo kazokų, ukrainiečių ar malorosų dabar jau tau- tos. Smalenskas buvo Russia Alba srityje. Šis miestas jau iš seno suru- sėjęs, 0 jo apylinkės baigiamos rusinti. Smolenskėnai, spėju, suvir- škino rytinius galindus, o polotėnai ar poločanai gerokai pastūmėjo į V aukštaičius bei jotvingius-net pasiekė jų sostinę Drohičiną. Gi abi- pus Pripėties vidurio dalinai jotvingių žemėje susiformavo Turovo- Pinsko (Pinesko) kunigaikštija.

XV a. panaikinus sritines kunigaikštijas ir sudarius jų vietoje administracines sritis vardu «žemė», Smalensko koridoriaus plotai įėjo į Vitebsko žemę su miestais Kopys, Druckas, Orša, Dubrovnąa, Siena, Vitebskas, Veližius, Usviate. Viskas tarp Šklovo pietuose ir D. Lukų šiaurėje.

Kalbų, tautų, tikybų ir valstybių sienos ruože Vilnius-Maskva buvo neryškios ir nepastovios. Žemės daug, gyventojų retai, tautinė sąmonė

28 ST. DIRMANTAS

neišsivysčius. Reikalavimai nedideli. Visiems užteko paprastų gėrybių gyvybei palaikyti. Sugyventa neblogai, taikiai maišytasi. Todėl nie- kam lik šiol nepavyko tiksliai šitame rajone išvesti-nubraižyti ribų tarp kalbų, tautybių ir vakarų bei maskvinės kultūros. Nes tos ri- bos čia sunkiai susekamos. Kiek ryškiau pasižymėjo tikybiniai skir- tumai. Krikščionybė šiame rajone pradėjo plisti iš Bizantijos XI a. Bet vėliau visiems gūudams patekus į DLK-ją, pradėjo atsirasti, ypač žemvaldžių-bajorų tarpe ir tarp jų pavaldinių nemažai katalikų. Vė- liau gi buvo įvesta tarpinė tarp pravoslavų ir katalikų unijos bažnyčia. Bažnytinė unija turėjo liaudyje daug pasekėjų, bet Katrės II ukazuų ji buvo panaikinta, ir jos šalininkai jėga buvo priversti tapti pravosla- vais. Smalenske buvo įsteigta net katalikų vyskupija ir čia bei Polocke įsikūrė ir Katrės TI-ios globoje ilgiausiai išsilaikė jėzuitai. Pragarsėjo jų akademija Polocke. Tai toliausias Europos rytuose veikęs katalikybės postas. Visgi vyravo pravoslavų tikyba. Dėl vyraujančios tikybos gy- ventojai buvo linkę Maskvos pusėn. Tik diduomenė ir bajorija, kad ir pravoslavai, gudai ar ukrainiečiai, dėl humaniškesnio DLK, palygi- nus su Maskva, režimo, save laikė litvinais ir buvo ištikimi DLK-jos patriotai. Jau Vytautui D. pakartotinai teko malšinti smalenskėnus. Visai rimtas sukilimas čia įvyko 1440 m. Todėl kritišku momentu čia buvo nesunku suorganizuoti sąmokslą Lietuvos ar Maskvos naudai : atsirasdavo vienos ar kitos galybės šalininkų pasiruošusių rizikuoti.

Visokios sienos, kaip didžiųjų karų frontai, čia eidavo vis meridiano kryptimi. P. Būtėnas teigia, kad savo laiku, rytiniams galindams bai- giant nykti, aisčių-baltų ir rytinių slavų kalboskyros linija ėjo maždaug prisilaikant vandens didkelio. Įdomu, kad pačioje šiaurėje turime baltų vardu upę ir miestą Narvą, piečiau upę Pliusą, toliau minėtą aukš- čiau Maudavą, pro Polocką, Lučesą (Laukesą), į rytus nuo Minsko iki Kalno-Kolno š. Pripėties krante prie pat "Turovo miesto,

Kas įdomaujasi šiais klausimais ir kam sunkiai prieinami veikalai K. Būgos, K. STALšANO (Latviešų un lietuviešų austrumų apgabalu likteni, Chicago 1958), M. J. GRINBLAT (K voprosu ob učastii litovcev v etnogenezė bielorusov), ar P. BūŪTĖNO, — tepasiskaito BR. KvVIKLIO Mūsų Lietuva, I t. 519 p.: Baltų tautų pėdsakai Gudijoje, ar Kario 1956 ir 1957 sąsiuvinius.

Valstybinės sienos koridoriuje ir bendrai ruože Vilnius-Maskva būdavo nepastovios, (žr. žemėlapį Nr 1, lent. I) Polocko ir Smalensko kunigaikštijų siena kirto koridorių nuo Oršos ŠR kryptimi. Polocką lietuviai pasiekdavo jau XII a. pabaigoje, o XIII a. jis pateko Lietu- vos valdžion ir joje išbuvo, su pertrauka 1563-1579 metų, iki 1772. Daug kartų buvo Maskvos apgultas, bet vis išsilaikydavo. Tai turtingas Lietuvos prekybos miestas. Gediminas jau buvo užvaldęs Oršą ir Viteb- ską. Vytauto D. laikais 1403 m. Lietuvos siena pasiekė Maskvos upės ištaką paliai Možaiską, bet nuo pradžios XVI a. pradėjo trauktis vaka- rop. Ir siena nuolat svyravo retai kada pasistumiant atgal į rytus.

SMALENSKO KORIDORIUS 29

1lgesnį laiką 1667-1772 m. siena skrodė koridorių pusiau : Smalenskas Maskvai, Orša, Vitebskas ir Veližas — Lietuvai. 1772 m. Orša, Viteb- skas ir Mogilevas (Gedimino riba) pateko Rusijai o po dvidešimt metų siena pasistūmėjo dar į vakarus iki linijos Daugpilis - Tverečius- Pastojai (Pastoviai) - Naročo ež.- Molodečna - Nesvyžius. Kad po poros tik metų prieitų liniją Kaunas-Gardinas - Lt. Brasta. Bet Nemunu siena jau ėjo ne tarp Lietuvos ir Rusijos, o tarp Rusijos ir Vokietijos. Užnemunę išskyrus, visi buvę po Liublino unijos DLK plotai pateko DMK įpėdinei — Rusijos imperijai. O po Napoleono karų — ir Suvalkija.

Vėlyvesnė ašies istorija ir naujas koridorius.

Politinės ašies Vilnius-Maskva rytinis punktas visai nutrūko, Rusijos Petrui I-jam perkėlus sostinę iš Maskvos į Sankt Petersburgą. Bet strateginė ašis, kaip įrodė Napoleono ir Hitlerio žygiai, pasiliko iki mūsų dienų. Nes tai trumpiausias kelias tarp priešingų Vakarų ir komunistinio pasaulių. XVIII ir XIX a. susidarė politinė ašis Petra- pilis-Vilnius-Varšūva. Komunistams grąžinus Rusijos sostinę į Ma- skvą, o Vilniui patekus Lenkijon, politinė ašis Vilnius-Maskva visai išnyko. Jos vietoje atsirado ryšiai Maskva-Kaunas, Maskva-Ryga, Maskva-Varšuva.

I-jo Pasaulio karo pabaigoje lenkai Rygoje 1921 m. pretendavo atsiekti 1772 m. Žečpospolitos sieną. Bet derybose rezignavo, nusileido ir sutiko su linija Drisa-Dokšičiai-Neries viršupis-Radaškavičiai-Ra- kovas-Negoreloje (į vakarus nuo Minsko) — Nesvyžius-Siniavka- Davidgrodek (viskas lenkų pusėje).

Tokia tai buvo 1920-1940 metų riba tarp komunistinio ir Vakarų pasaulio. Ji suskaldė gudų tautą: mažesnioji dalis pateko Lenkijai. Po II-jo Pasaulinio karo t. v. siena tarp « Bielaruskoj SSR » ir Didru- sijos Maskvos buvo nutiesta Smalensko koridorium maždaug prisilai- kant Lietuvos ir Maskvos sienų nustatytos 1667 m. Andrušavo taikos sutartim. Dabartinės Gudijos pietinė siena eina ir prisilaikant poliub- lininės DLK pietinės sienos. Pripėties vidurupis įeina Gudijos, vir- šupis — Lenkijos, o žiočių apylinkės — Ukrainos SSR plotuosna.

Rytų Europoje po I-jo Pasaulinio karo be Gdansko koridoriaus Rygos taikos sutartim Lietuvos žemėse po Želigovskio smurto atsi- rado dar koridorius Slanimas-Lyda-Vilnius-Drisa (prie Dauguvos). Išsilaikė neilgai. Šiuo savo koridorium lenkai: a pasiekė Dauguvą ir dalį 1772 m. sienos, b atkirto tiesioginį ryšį tarp Lietuvos ir Rusijos teritorijų, < tikėjosi atnaujinti bei sustiprinti savo įtaką ir santykius su Latgalijos prolenkiškais elementais — katalikais ir dvarininkais, d su laiku prisijangti bent t. v. Inflanty Polskie (kitą dalį vadindavo cudze — Svetimi). Nors tikrumoje Inflantai buvo DLK ir Karūnos kondominijumas.

30 ST. DIRMANTAS

Pagrindinis gi lenkų siekis buvo šis: suėjus glaudesnin kontak- tan su Latvijos Respublika ir įgijus daugiau įtakos, spaudimu į latvius ūkiniai pakenkti (tranzitas), apsupti ir įjungti savo įtakon nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

B. ĮVYKIAI SMALENSKO KORIDORIUJE PRIEŠ 450 METŲ

Nelaiminga XVI šimtmečio pradžia. Kaip daugelis kitų, taip ir XVI amžius mums prasidėjo nelaimingai. Po Vėdrošos pralošos Žygi- manto Senio tada dar neseno viešpatavimo laikais tarp 1500 ir 1508 m. DMK atkariavo ir kitais būdais prisijungė plačias DLK rytines žemes. Net Dnieprą prieš Brahiną ties Liubeča buvo peržengusi. (Žr. žemėlapį nr. 1, lent. T). Nustojome beveik vieno trečdalio teritorijos. Daugiau- siai Vytauto laimėtos. Mūsų buvo gana nerangiai rūuoštasi revanšui. Didikai ir bajorai nenorėjo nei kariauti, nei pinigų kariuomenei pasam- dyti duoti. DMK-štis Vosylius Ivanovičius smogė anksčiau ir, aiškų, turėdamas iniciatyvą ir kariauną, nužygiavo toli priekin: 1507 m. pasiekė Berezinos krantus. Tą gamtos ribą Maskva tada laikė jų teisinga etnografine ir istorine siena. Toliau šios upės ji tada nesiekė. Tik 1508 m. lietuvių-lenkų kariuomenė nužygiavo vaduoti apgultą Oršą. Bet tais metais sprendžiamasai mūšis neįvyko, nes maskvėnai skubiai pasitraukė nuo Oršos. Spalių mėn. 8 d. buvo sudaryta neva taika, principu : « kiekvienas lieka prie užimamųjų valdų ». Maskvėnų trum- pesniu formulavimu : «koždyj pri svojom ».

Nustojome Smalensko. Geriau pasiruošęs karui, suėjęs kontaktan su imperatorium Maksimilijonu ir Kryžiuočių ordinu, prisisamdęs artilerininkų ir tvirtovėms imti inžinierių, prisipirkęs ginklų, Vosylius sulaužė taiką pretekstu — neva Lietuva pakurstė totorius nusiaubti Maskoliją. Apgulė Smalenską ir, iš Lietuvos pabėgusiam išdavikui M. Glinskiui suorganizavus pilyje-mieste išdavimą, įsiveržė 1514. VII. 30. Mat. gynėjas Salogubas, sužinojęs apie sąmokslą, supasavo, pradėjo derybas ir įsileido maskvėnų dalinį, vadovaujamą « Danylos Ščenia ». Salogubas buvo saviškių teistas, ir jam nukirsdinta galva. Greit, nes jau rugpiūčio mėn. viduryje iš Vilniaus išskubėjo lietuvių ir lenkų kariuomenės tikslu kuo skubiausiai atsiimti šią raktinę tvirtovę- uostą, vartus į DLK.

Kariuomenė ir vadai. Marga buvo toji kariauna. Jos branduolys —- pašauktieji DLK didikai ir bajorai su « žemės tarnybos » privalomais kariais. Jų buvo apie 16 000. Lenkijos šlėkta neatvyko, nes nebuvo pašaukta. O šaukiama nebuvo todėl, kad buvo įpareigota kovoti tik savo valstybės ribose. O kad ir šaukiama savo krašto ginti, jau buvo įpratusi nepaklusti, nestoti. Iš Lenkijos atvyko tik neskaitlingi valdovui

SMALENSKO KORIDORIUS 31

palankesni didikai su savo početais. Jų buvo du ar du su puse tūkstančių. Paties valdovo ir viešojo lenkų iždo lėšomis samdytės kariuomenės atžygiavo apie 14 000. Pėstijos buvo 3 000 ir gana gausi lauko artilerija. Nėra abejonės, kad dalyvavo ir Lietuvos totoriai. Viso buvo apie 35 000 karių. Geriausiai ginkluoti ir kovoti pripratę buvo Lenkijos samdytieji 6. v. tarnybiniai-« služebni ». Tai sunkieji raitininkai ginkluoti ilgomis sunkiomis ietimis-« kopijomis ». Iš jų kiek vėliau išsivystė garsieji huzarai. Daug buvo lengvosios raitijos — samdytų vengrų bei serbų, kuriuos tada vadindavo racais. Jau M. Glinskis ties Klecku 1506 m. naudojosi savo samdytų racų daliniu. Po laimėjimo prieš totorius ties Klecku ir 1512 m. ties Visnioveu- Lapušna abiejų kariuomenių nuotaika buvo gera.

Žygimantas, atžygiavęs iš Vilniaus per Minską iki Borisovo, čia su 4000 karių apsaugai pasiliko laukti pasekmių slaptų derybų su M. Glinskių, kuris nepatenkintas, kad Vosylius nedavė jam valdyti jo pastangomis laimėto Smalensko, buvo iš eilės pasiryžęs išduoti savo naują viešpatį Vosylių ir persimesti atgal, grįžti po DLK-čio valdžia. Bet slapti jo laiškai Žygimantui maskvėnų buvo perimti, pats Glinskis atstatytas nuo vadovavimo vienai iš maskvėnų armijų ir įmestas tvirtovės bokšto urvan,

Vyriausiuoju abiejų sąjungininkų kariuomenių vadu jau Borisove valdovas buvo paskyręs Lietuvos Didįjį etmoną Konstantiną kniazių Ostrogiškį. Karų tada netruko ir Ostrogiškis buvo garsus kaip 63 susirėmimų « prieš scytus », t. y. totorius, laimėtojas. Neseniai jis buvo pabėgęs-grįžęs iš septynių metų trukusios nelaisvės Maskvoje, į kurią, buvo patekęs jo pralaimėtam Vėdrošos mūšyje. Ostrogiškiui lietuvių kariuomenei vadovauti padėjo kng. Jurgis Radvilas (Biržų šakos pradininkas).

Karaliaus dvaro daliniui vadovavo dvaro maršalka Vaitiekus Sampolinskis ar Sempolinskis, o lenkų samdytiems raiteliams — Jonas ar Jonušas Svierčevskis. Pėstijos vadas — lietuviškai skambančia pavarde — Palobša. Artilerijos, ar kaip tada sakydavo «armotos », vyresnysis liko nežinomas. Išvardinti vadai (be Radvilo ir Palobšos) jau iš seno buvo pažįstami kovos draugai, nes prieš porą metų buvo kartu laimėję stambų mūšį Ukrainoje prieš totorius.

Kurios buvo priežastys paskirti vyr. vadu K. Ostrogiškį?

Kaip ir iš šių laikų žinome visada yra jautrus ir sunkus kelių val- stybių sąjunginių kariuomenių vyriausiojo vado paskyrimas. Pats DLK-štis Žygimantas, dar nebūdamas nei DLK-čiu nei Lenkijos kara- liumi, vienok turėjo brolių suteiktą nemažą valdymo ir administra- vimo praktiką būdamas valdytoju Opavos ir Silezijos, kurios tada priklausė Vengrijai. Bet karinio patyrimo jam nebuvo progos etnai įgyti. Todėl pats nesurizikavo imtis vadovauti didžiuliam trijų tautų

32 ST. DIRMANTAS

mūšiui. Numatydamas karą, Žygimantas jau 1512 m. didžiajame Lie- tuvos seime Lietuvos Brastoje paskyrė vieną iš pirmųjų (bet ne pirmą, kaip kai kas mėgsta tvirtinti) Lietuvos valstybės didžiųjų etmonų. Laimingai išliko ir tapo paskelbtas to skyrimo aktas. Jame nustatyta etmono galia, paskelbti pirmieji drausmės artikulai o pradžioje val- dovas lyg ir teisinasi įrodinėdamas, kad didikams ir bajorijai nėra jokio įžeidimo ar pažeminimo, kad ne jis pats vadovaus, kaip kad jie lig šiol buvo pratę kariauti po savo didžiojo kunigaikščio komanda. Įsako ir prašo jo, kunigaikščio Ostrogiškio, Lietuvos didžiojo etmono, 1514 m. kare klausyti kaip ir paties valdovo.

Padėtis buvo tokia : lenkų buvo atvesta tik paties karaliaus lėšo- mis (reiškia, ir DLK -jos) išlaikoma ir viešo iždo apmokama samdomoji kariuomenė. Lenkų ponų ir šlėktos kaip ir nebuvo. Nebuvo nė ją etmono. Abi sąjunginės kariuomenės buvo beveik vienodo dydžio. Todėl pirmenybę turėjo Lietuvos didysis etmonas. Be to, abu lenkų vadai, Sampolinskis ir Svierčevskis, atvykę iš tolimos Lenkijos, visai nepažinojo karo teatro. Taip pat nepažinojo ir priešo, nes galima sakyti, tai buvo pirmas iš viso tokio masto lenkų talkininkavimas lietu- viams šiame lenkams tolimame fronte. Priešingai, Ostrogiškis, pats rU- sinas pravoslavas, jau buvo nemažai kariavęs su Maskva, sėdėjęs jų nelaisvėje, kurį laiką net vadovavęs Maskvos daliniams Vologdoje (iš tenai ir buvo slaptai grįžęs-pabėgęs Lietuvon). Taigi priešą paži- nojo labai gerai. Vyko karas ne Lenkijos, o Lietuvos sa Maskva. Len- kai tik mūsų talkininkai. Karas vyko Lietuvos pasienyje it del jos žemių. O nuo pat pradžios buvo natūraliai įprasta, visuose reikaluose su Maskva duoti pirmenybę DLK-jai. Todėl vyriausiuoju vadu ir buvo skirtas kunig. K. Ostrogiškis. Dvilypės Žečpospolitos dvilypės abiejų tautų kariuomenės vadovybės nelengvą klausimą jau vėliau XVII amžiuje vienas Vazų šeimos valdovų taip išrišo (Volumina Legum, Ohryzkos laida):

I. Valdovui būnant ar nesant prie kariuomenių : « Ludzie narodū Polskiego — pod sprawą Hetmana Koronnego a ludzie narodu Litew- skiego — pod sprawą Hetmana Xiestwa Litewskiego ».

II. Bekaralmečio metu : In tempore interregni : «+ Kiekvienas et- monas turės valdžioje savo tautybės žmones — Každy Hetman będ- zie urzywal wladzy nad ludžmi svojego narodu ».

III. «Jeigu kurioje ekspedicijoje būtų abu etmonai, tai pusė (suprask kariuomenės, S. D.) po lenkišku, o pusė po lietuvišku et- monu ».

Sprendimas saliamoniškas. Bet kariniu atžvilgiu netobulas. Nes paliktas vadovybės dvilypumas. O priežodis teisingai sako : « Geriau vienas blogas vadas, negu du geri». Bet unija būvo prižadėjusi išlai- kyti lygybę.

Dar ten pat randu įdomų ir mums svarbų nuostatą : « Valdovas skirs į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenę ne tik lietuvius

SMALENSKO KORIDORIUS 33

etmonus, bet ir karininkus. O jei teks priimti svetimžemius, — tai lenkams bus teikiama pirmenybė ».

Taip dalykams stovint, retai kuriam vadui tekdavo komanduoti abiejų valstybių kariuomenėm. Bet pasitaikydavo. Ypač, kai kitos tautos karių buvo visai nežymus kiekis. Pav., Kiška ir Glinskis ties Klecku 1506 m., Ostrogiškis ties Orša, J. K. Chodkevičius ties Kir- cholmu (jei iš viso tenai yra buvusi nors viena lenkų vėliava, Kuršės raitarų neskaitant ). Tam pačiam Katkui-Chodkevičiui teko ties Oho- cimu prieš turkus vadovauti ir lenkų didelei kariuomenei. Bet tada neva valdovas tyčia nebuvo paskyręs Lenkijos etmono. Na ir pabai- goje, T. Kostiuška vadovavo ne tik abiem kariuomenėm, bet ir visai Respublikai. Panašiai, 1863 m. sukilimo metu Traugutas.

Artėjimas.

Smalenską laimėjęs Vosylius aprūpino paimtas tvirtoves (dar Dubrovną, Mstislaviį, Kričevą ir k.) stipria artilerija bei pakankamo- mis pėstijos ir inžinierių — amatininkų įgulomis, o savo gausią jotį — apie 80 000 karių — suskaldė į tris dalis : vieną vorą vedė M. Glin- skis nuo Smalensko link Oršos, M. Golica ir Bulgakovas žygiavo Bo- risovo link, o kniazius Ivanas Čeladninas ar Čeledinas (iš anksčiau pasi- žymėjusių karvedžių šeimos) su trečia armija žygiavo Drucko kryp- timi. Jis buvo ir viso karo vadu. Prie jo vėliau kurį laiką laikėsi ir pats Maskvos didysai kunigaikštis.

Mūsų veiksmai prieš suskaldytas priešo jėgas buvo sėkmingi. VIII. 27 ties Drava forsuota Berezina. Čia nudėta apie 1 300 priešų ir daug paimta nelaisvėn. Sekančią dieną lietuvių priešakiniai daliniai sumušė maskvėnus ties Bobru, o IX. 1 pasiekta upė Drutė. Čia prie- šui vėl padaryta apie 2000 nuostolių. Po tų nesėkmių Čeliadninas Drucke įsakė trauktis, susijungti sprendžiamam mūšiui patogesnėje vietoje ir ne nugara prie Dniepro o jau kairiajame, kaip ir Smalenskas, krante.

IX. 7 abi priešiškos armijos stovėjo priešais viena kitos Dniepro krantuose ties pat Orša. Did. Lietuvos etmonas nesurizikavo keltis per upę išsirikiavusio ir įsitvirtinusio priešo akivaizdoje. Jis čia iš vakaro pradėjo lyg kėlimosi demonstraciją, o nakties metu, nužy- giavus su vyriausiomis jėgomis kelius kilometrus aukščiau, suskubo dar patamsėje ant laivų patiesti du tiltu ir jais greitai perkelti pėstiją ir artileriją. Lietuvių jotis dar anksčiau plaukte perplaukė. Ją pasekė ir lenkai. Plieniniuose šarvuose vyrai ir žirgai ir rizikavo. Nuskendo esą tik vienas. Apie 8 val. ryto visa jungtinė kariuomenė jau buvo priešo akivaizdoje persikėlusi. Maskvėnai nekliudė, nepaleido nė vieno šūvio. Davė ramiai persidanginti. Tą tikrai taktiniu atžvilgiu keistą pasielgimą plačiai ir įvairiai aiškina anų laikų autoriai. Net paduoda moskovitų vadų tarpe kilusias diskusijas. Mano manymu, Čeliadninas,

3

SMALENSKO KORIDORIUS 35

Priešakinėje linijoje nuo kaimo Ruklino iki Dniepro 5 km ilgiu buvo ištiestas t. v. « priešakinės sargybos pulkas » sudarytas iš leng- vos joties — kazokų, totorių ir kitų pakraščių gyventojų šimtinių ir stiagų. Antroje linijoje priešaky kaimo Pugailovo sunkiosios joties centre pastatyta t. v. « didysai pulkas », o šio sparnuose — « kairiosios rankos » ir «dešiniosios rankos» puūlkai*. Trečiojoje linijoje, kiek atokiau, aukštajam iškilume stovėjo galingas atsarginis, skirtas lemia- mas smūgiui «užpakalinis » pulkas. Prie jo buvo ir pats Maskvos didysai kniazius su savo vyr. vadu Čeliadninu.

Lietuvos kariai buvo išrikiuoti nesėkmės atvejuje pavojingiau- sioje mūšio fronto vietoje, pačiame kairiajame sparne: jų kairėje ir užpakaly Dniepras ir status skardžius o dešiniajame — gilus stačiais krantais griovys, kuriuo kilo kelias nuo tilto į mūšiavietės plokšti- kalnį.

Lietuvių išsirikiuota tik dviem linijom. Kairiajame sparne abe- jose linijose buvo pastatyti lengvosios joties tuntai, o dešiniau jų, priešaky Ostrogiškio paties tiesioginiai vedami Lietuvos didikai ir bajorai. Jų užpakalyje antroje linijoje — Jurgio Radvilo komandoje likę bajorai ir kiek samdytos joties. Lietuvių joties dešiniajame sparne buvo sustatyta apie 1000 pėstijos vyrų su keliolika lengvų patrankų.

Lenkai išsirikiavo panašiai kaip ir lietuviai. Jų priešakinės joties

dalinys — «< huf čelny » — buvo Sampolinskio « karališkieji ». Jo už- pakaly — «huf walny » — sūnkioji samdytoji jotis — Svierčevskio kopijnikai. Skirtas sprendžiamajam smūgiui. Nuo jų dešiniau — len-

kų lengvoji jotis — t. v. pagelbiniai hufai **. Pačiam dešiniajam viso lenkų fronto sparne pastatyta apie 2000 pėstijos. Jos tarpuose ir prie- šakyje patrankos. Kai kurie autoriai mano, kad pėstija ir artilerija buvo kiek užmaskuotos krūmais ir mišku. Bendrai, net pirmieji, an- kstyvesniųjų aprašymų autoriai nėra vienodo nusistatymo dėl išTi- kiavimo smulkmenų ir ypač dėl mūšio eigos. Net kai kurie tvirtina, kad lietuviai šiame mūšyje stovėjo dešiniajame sparne ***.

Visas mūsiškių frontas užėmė apie keturius kilometrus. O Čelad- nino penkius km. Jis išrikiavo savuosius taip ištęstinai planuodamas savo sparnais, ypač lengvąja jotim, apsupti priešą, jį kiek išvarginti bei sumaišyti jo «rindas » o tada savo vyriausiomis daug skaitlingesnio- mis jėgomis-antrosios linijos sunkiosios joties pulkais — sumušti, ap-

* Anų laikų pulkas buvo tik laikinas junginys skaitlingų, dažnai nevienodos rūšies joties vėliavų ; skaičiumi nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žirgų.

** Pagelbiniais jie vadinami dėl jų menkesnio apginklavimo. Mūšį laimėti buvo tikėtasi smogiamąja kopijnikų jėga. Jie jau tada priešingai riterių taktikai atakavo ne riščia, o pilna zovada, kad masės ir greičio smūgiu sutriuškinti priešą.

*** Deš. sparnas būdavo laikomas kaž kodėl aisakomingesniu ir garbingesniu. Kaip kad ir dešinioji ranka. Žalgiry ir ties Lopušna mes tikrai kovėmės dešiniajame sparne.

36 ST. DIRMANTAS

versti, sugrūsti nuo kalno Dniepran. Bet dievaitis Kovas nulėmė kitaip.

Mūšio eiga. Tų laikų įpročių, kad duoti progą garbės ištroš- kusiems parodyti savo drąsą bei miklumą, priešakyje abiejų išri- kiuotų kariuomenių lyg operos preliudu prasidėjo t. v. ar ca i (harcai). Arcai — tai pavienių karžygių savanoriški susidūrimai, lyg dviko- vos — su pasirinktu ar atsitiktinu priešu.

Tik apie vidudienį Ostrogiškio signalu būgnais ir trimitais arcai buvo baigti ir lietuvių-lenkų raitelių linija iš lėto pradėjo artėti į priešą. Vietoje liko tik pėstija su patrankomis. Tada ir maskvėnai pradėjo vykdyti savo planą.

Pirmas pradėjo ataką moskovitų dešiniojo sparno vadas, karštas kniazius Golica. Prieš lietuvius. Jis savo dešiniojo sparno joties smar- kiu puolimu ėmė mus supti, o sunkiosios joties dešiniosios rankos pulkų energingai spausti mūsų kair. sparną. Supimas paprastai veikia supa- muosius slėgiamai. Ypač neprityrusios kariuomenės. Buvo pavo- jingas momentas. Bet prityręs lietuvių vadas nepasimetė. Jis, Golicai kiek pasistūmėjus pirmyn, duoda jam priešsmūgi į šoną savo ir įsa- kyto Sampolinskio daliniais. Tas kiek sumaišo priešą, sulėtina jo puolimą, sustabdo veržimąsi. Visgi daug skaitlingesni maskoliai pa- stūmia mūsų liniją kiek atgal. Bet tuo būdu jie patys patenka pozi- cijoje stovinčios pėstijos ir artilerijos šautuvų ir kartiečių ugnin. Goli- cos stiagai susimaišo, sustoja, sūusvyruoja. Tuo momentu pasinaudoja susitvarkę lietuviai. Ostrogiškis su Sampolinskiu vėl pereina smarkion kontratakon. Golica neatlaiko. Pirmas metasi bėgti atgal. Musiškių lengvieji leidžiasi vytis.

* +

Pat pradžioje mūšio Čeledinas kiek perrikiavo savo jėgų kovos su- grupavimą. Gal buvo suabejojęs savo lengvosios joties kovingumu ir veiksmingumu prieš pranašesnį, geriau ginkluotą priešą. O gal nu- sprendė iš karto smogti savo pagrindinėmis geriausiomis jėgomis. Bet įvyko šis faktas : vidurio ir kairiojo sparno maskvėnų priešaki- nės sargybos pulkai per antrosios linijos tarpus buvo atitraukti kiek užpakalin už antrosios linijos. Todėl, kol perrikiavimas įvyko, ma- skvėnų kairiosios rankos sunkiosios joties pulkas užatakavo lenkus kick vėliau negu Golica lietuvius.

Šitam sparne įvykiai vystėsi panašiai kaip ir prieš lietuvius. Bet maskvėnų ataka čia buvo ne taip smarki ir lenkai atlaikė kiek ilgiau.

Mūšio atpasakotojai lenkai rašo, kad jie čia panaudojo « fortolį » t. y. gudrų manevrą. Būk jų dešinioji lengvoji raitija tyčia nudavė, kad pasitraukia-bėga, ir tikrai metėsi atgal. Svierčevskio dalinio užpa- kalin. Tuo būdu paskui save įtraukė jūos vijančius maskvėnus pavojin- gon padėtin: puolantieji, pasakysiu, rusai pateko į žudančią įstri- žainę ugnį krūmuose neva užmaskuotos pėstijos ir artilerijos. Jie sustojo, užlūžo, instinktyviai jau panikoje metėsi atgal ir — sumaišė

SMALENSKO KORIDORIUS 37

jiems pagelbon ir galutinam smūgiui Čeladnino pastumtą galingąjį | « didįjį » pulką.

Tada į tą beformę, sumaišytą, chaotišką žmonių ir žirgų masę smogė atsargus Ostrogiškis. Jis nesusigundė vytis ir taip bėgantį ir lietuvių lengvų vėliavų vijamą Golicą ; grįžo ir susirikiavo savo pra- dinėje vietoje. Ir vėl padėjo Sampolinskis valdovo daliniais. Maskva ir čia neatlaikė, ėmė mukti atgal.

Bet Čeladninas dar neprarado vilties ir nepasidavė panikai. Jis gi dar turėjo savo rankoje beveik visą atitrauktą lengvąją jotį ir sti- prų, dar nekovojusį atsarginį užpakalinį pulką. Ir šias savo paskutines jėgas Čeladninas metė mūšin, centre. Bet jie buvo sutikti ir iki šiol nedalyvavusių mūšyje Jurgio Radvilo ir Svierčevskio tuntų bei vėlia- vų smarkia galinga kontrataka. Ir čia maskvėnai neatlaikė, užlūžo, metėsi, jau ne trauktis atgal, o gaivalingai sprukte sprūkti. Tūkstan- čiai jų buvo subadyti ietimis, sukapoti kardais, paimti nelaisvėn, o likusius laukė Dniepro ir Kropivnos upės balos, pelkės ir raistai. Tik menki skaitlingos armijos likučiai pasiekė Dubrovną bei Smalenską.

Mūšis užtruko iki vakaro. Iš persekiojimo kiti grįžo tik paryčiais. Kaip paprastai, ne tiek priešų žuvo pačioje kovoje, kiek krito ar pasi- davė nelaisvėn persekiojami paniškame bėgime,

Trofėjai.

Dideli buvo nugalėtojų laimikiai. Golica krito. Nelaisvėn pateko vadai Čeledninas, Bulgakovas ir dar keli, 37 kniaziai ir senatoriai (dum- nyje bojare), iki 2000 bajorų ir apie 30000 šiaip karių. Apie tiek pat surankiota žirgų ir dar 20000 gurguolės vežimų su pakinkytais ar- kliais. Ir visas taboras. Tik pats Vosylius laiku paspruko. Patrankų neteko laimėti nei vienos. Nes jų, kaip žinome, moskovitai čia nebuvo atsigabenę. Mat nesuskubdavo su jų vien raitąja kariauna. Už tat paimta labai daug « stiagų», t. y. vėliavų. Jomis buvo papuošti Vilniaus katedra ir kitos sostinės bažnyčios.

Užmuštus, kaip paprastai karo apystovose, nelabai kas skai- čiavo, ir autorių paduodami duomenys nepatikimi. Greičiausiai, kaip įprasta, laimėtojų perdėti, o nugalėtųjų — pamažinti. Rašyta 30000 ir 40 000. Kiti, gailestingesni, nubraukdavo vieną nulį... Savųjų krito, aišku, mažiau. Pagal vienus tik apie 500, 0 pagal kitus — arti 4 000. Patikimesnis paskutinis skaičius. Tarp kritusių Daukanto minimi «trys jomylistai », atseit aukštesnio luomo.

Žirgais ir judomu turtu pasidalino kariai. Anų laikų įpročiu pa- tekę nelaisvėn priklausė laimėjusių valdovui. Įdomu, kur dėta belai- sviai? Po mūšio tuojau buvo atrinkta 380 kilmingesnių belaisvių ir pasiųsta, kaip trofėjai, aukščiausiam karių viršininkui — viešpačiui Žygimantui. Gi tas, anų laikų įpročiu, laimėjimo įrodymui daug jų išsiuntė Europos valstybių valdovams. Kaip gyvas dovanas. Pačiam

38 ST. DIRMANTAS

popiežiui buvo skirta keturiolika barzdotų vyrų. Bet ne visi pateko kam buvo siunčiami. Žygimanto asmeninis priešas, imperatorius Mak- similijonas, Vakarų Vokietijoje daug tų nepaprastų «+ dovanų » pakelyje perėmė ir grąžino savo draugui Vosyliui Maskvon. Šiaip belaisviai buvo turtas. Darbo jėga. Jų dauguma pateko į valdovinius dvarus, kurių daugiausiai būta Lietuvoje.

Vyr. moskovitų vadas Čeledninas kitų yra laikomas totoriškos kil- mės kniaziu. Tas pasitaikydavo ir DLK-jeė ir DMK-joje. Jis pateko kaip svarbus laimikis Vilniun, kur greit ir pasimirė. Vosylius savo nelaisvėn pakliuvusiais kariais nesirūpino, jų neišpirkinėjo. O apsikeisti nelabai buvo į ką. O ir pats Čeledinas, bijodamas po pralošos savo kietos rankos viešpačio, gal nelabai pageidavo ir nesiskubino grįžti Maskvon. Jis ne Ostrogiškis, o Lietuvos režimas — ne Maskvos.

Didžiausia garbė teko nugalėtojų faktinam vyr. vadui kniaziui Ostrogiškiui. Išliko žinių, kad sostinė Vilnius grįžtančiam laimėtojui sutikti TO0Mėnų papročiu suruošė triumfališką įvažiavimą. Neseniai pa- statytų miesto gynybos mūrų rytiniai vartai, pro kuriuos įvažiavo kunig. Ostrogiškis, jo garbei buvo pavadinti « Ostrožskije vorota ». Šaknis ost7 reiškia aštrus. Iš čia pavadinimas Aštrūs Vartai, vėliau lenkiškai Ostra Brama, o dar vėliau Aušros vartai. Tokių stambių kautynių laimėtojas pragarsėjo net Europos vakaruose, ypač Maksi- milijonui nedraugiškose šalyse. Poetai garbino šlovino žymų karvedį cilėraščiais lotynų kalba. Karalius Žygimantas su savo žmona jo garbei pakėlė iškilmingą «išeigą » — balių su fejerverkais. Atsidėkodamas Die- vūi už suteiktą laimėjimą ir revanšą už pralošą ties Vėdroša ir už vargus patirtus Maskvos nelaisvėje, pravoslavas Ostrogiškis « pastrunijo » valstybės sostinėje, Vilniuje, o ne savo milžiniškose valdose Ukrainoje ir Podolėje «+ Šv. Traicės bažnyčią su klioštorium zokoninkams Bazilio- nams ties Aštriąja Vilniaus anga, kursai iki šiai dienai tebyra » — rašo mūsų Daukantas. Ir tikrai bažnyčia ir vienuolynas išliko sveiki ir net po II-jo Pasaulinio karo.

Ištikimas Lietuvos pilietis, karys ir valstybininkas K. Ostrogiš- kis po mirties buvo palaidotas jo globotame garsiame prie Kijevo Pe- čerų vienuolyne. Ten, toli nuo dabarties Lietuvos, pietų-rytuose iki šiol išliko šio, tikrai Didžiojo Lietuvos etmono ir patrioto anų laikų Vakarų Europos stiliaus antkapis, skulptūroje vaizduojąs riterį, gulintį pilnoje šarvuotėje. Panašaus tipo paminklų neteko man užtikti Rusi- jos cerkvėse. Tai retas, žymus ir tolimas mūsų garbingos praeities paminklas. Tik vienuolyno patalpos dabarties viešpačių - komunistų paverstos muziejumi.

Kritusieji kovoje buvo skubiai palaidoti čia pat mūšiavietėje. Be tikybų ar tautybių skirtumo. Pravoslavų būta abiejose, nugalėto- jų ir nugalėtųjų, pusėse. Išliko pavardės tik kelių kilmingesnių. Tik kai kurie buvo palaidoti Vilniuje pas bernardinus.

Nors mūšiavietė ir masiniai kapai liko nugalėtojų rankose ilgą

SMALENSKO KORIDORIUS 39

laiką (iki pat 1772 m.), bet niekas unijinėje abiejų tautų respubli- koje nepasirūpino kritūsius pagerbti nei paminklu, nei koplyčia. Tik

m TTT TS

C. MUŠIO PASEKMĖS. ĮVERTINIMAS, IŠVADOS. LITERATŪRA. MENO KURINIAI. ILIUSTRACIJOS.

Mūšio karinės ir politinės pasekmės buvo gana kuklios. Nors pats mūšis po Žalgirio ir Žirnajų-Pabaisko tai mūsų stambiausias. Peril- gai sugaišta prie laimėto turto dalybų ir laidojimo. Atsiimta stiprovės Dubrovna, Mstislavlis ir Kryčevas. Smalensko katalikų vyskupas ! buvo davęs žinią, kad, jei lietuviai atvyks greit, tai smalenskėnai, pritrenkti praloša, pasiduosią. Bet komendantas Šuiskis apie suokalbį laiku sužinojo ir jį likvidavo maskvietišku būdu. Tik vyskupas, įkalin- tas vienuolyne, liko iš sąmokslininkų gyvas. Nusilpusi ir be sunkio- sios artilerijos mūsų kariuomenė, kad ir atskubėjo prie Smalensko, bet jo nepaėmė. Jau buvo pervėlu : kariai pamatė sąmokslininkus demon- stratyviai pakartus pilies išoriniuose mūruose. Užstojusi žiema, stoka pėstijos ir pašaro ir neturėjimas sunkiųjų patrankų apgulimui sūk- liudė tolimesnius karo veiksmus ir tasai raktinis miestas-tvirtovė- uostas paliko ir išbuvo Maskvos valdžioje beveik šimtą metų (iki 1611). Netrukus vėl buvo caro armijos apgultas ir tik bemaž dviejų metų kovomis 1633-1634 buvo apgintas, kad vėl po dvidešimties metų būtų prarastas. Po kiek laiko galutinai ir nuo teisių į Smalenską bci Kijevą buvo atsisakyta už rublius karaliaus Jono Sobieskio laikais. (146000 rublių ar 2000 000 lenkiškų auksinų). Pinigai buvo panaudoti sukelti kariuomenę Vieną vokiečiams ir Romai nuo turkų apsaugoti-išvaduoti. Kaip už tai atsilygino Prūsija ir Austrija bei visa krikščioniškoji Eu- ropa, parodė 1772, 1792, 1794 ir vėlesnių metų įvykiai.

Pasvėrus abu 1514 metais koridoriuje įvykusius stambius kari- nius įvykius, — Smalensko praradimą ir pergalę ties Orša, be svyra- vimų tenka pripažinti, kad didžiai mums skaudus ir nuostolingas pir- mas įvykis buvo žymiai svaresnis negu lauko mūšio laimėjimas ir dide- lių nuostolių priešui padarymas. Nors istorikai žymiai dažniau ir deta- liau aprašo Oršos mūšį. Negalima mažinti ir pergalės ties Orša reik- šmės. Jei nebūtų sustabdytas trijų didžiųjų Maskvos, jau Bereziną peržengusių, armijų žygiavimas, tai gal ne 1655 metais sostinė Vilnius būtų pirmą kartą apiplėšta ir sudeginta, o jau bemaž visu pusantrų šimtu metų anksčiau. O gal būtų atsitikę ir dar blogiau. Taigi ne veltui 1514 metais paraudonavo Dniepro vanduo.

Ir šis rašinys, kad ir 450 metų po įvykio, tebūna karžygiams nors

* Ten buvo koks katalikų klebonas ; vyskupija įkurta tik 1635 m. Eed. past.

40 ST. DIRMANTAS

kuklus atpildas-pagerbimas. O kartu įrodymas, kad dėkingi ainiai lietuviai neužmiršta savo net tolimos praeities pareigingų karių.

1962 metais statant Čikagoje paminklą dėl Lietuvos laisvės žuvu- sieoms kovotojams nebuvau užmiršęs, kad jame akmenyje būtų įrėžti Oršos vardas ir data.

Kaip po Žalgirio daug reikšmingesnio ir efektingesnio laimėjimo Marienburgas nebuvo paimtas ir kryžiuočiai nebuvo sunaikinti šimtu nuošimčių, nes kariuomenės išsiskirstė, taip lygiai ir pergale ties Orša pagrindinis karo žygio tikslas (ir tai daug kuklesnis) — Smalensko atgavimas — nebuvo pasiektas. Be anksčiau minėtų priežasčių dar pridėsiu : laiku neapmokėta lenkų samdytoji kariuomenė pasuko na- mo. Šių dviejų karų išdavų skirtumas yra tas, kad Žalgiris mirtinai pakirto kryžiuočių ordiną, gi Orša Maskvos galios nesugriovė, tik lai- kinai jos grėsmingą augimą kiek apstabdė.

r *

Skaitytojui suabejojus, kaip galėjo atsitikti, kad laimėjo-nuga- lėjo žymiai mažiau skaitlingos telktinės Lietuvos ir Lenkijos jėgos prieš vieningą Maskvos kariauną, duodu šiuos paaiškinimus. Šį kartą jėgų santykis nebuvo taip kritiškas. Tik 1: 2, 7. Lietuvos kariuomenės isto- rijoje turime atsitikimų, kad buvo nugalima, nors santykis buvo 1: 4, Pav. ties Kircholmu. Ir tai prieš tų laikų geriausią prityrusią Europos kariuomenę. Be pėstijos, be artilerijos prieš visų trijų ginklų rūšių armiją, vadovaujamą paties švedų karaliaus. Ties ORŠSA 1514 m. ka- riavo vakariečiai prieš rytiečius. Palyginkime juos kariniu žvilgiu. 1. V Geri ginklai, šarvai ir kariausena (taktika) bei vadovybė.

R Ginklai primityvesni (šaunamų-tik lankai). Šarvai lengvesni. Silpnesnis karinis vadovybės sugebėjimas, mūšio lauke menkesnis ma- nevravimas.

2. V Dalyvavo ir visai nemenką rolę suvaidino lauko artilerija ir pėstija, kurios dalis jau buvo ginkluota ugniniais šaudomais ginklais.

R Mūšio lauke neturėjo jokios artilerijos nei pėstijos. Kariai pirmą kartą patekę į šaunamųjų ginklų ugnį ir trenksmą, — buvo moraliai pritrenkti o jų žirgai 8 įbauginti ir nepaklusnūs,

3. V Palyginamai laisvo, dėl anų laikų gana demokratiško Te- žimo valstybių piliečiai sąmoningi, daugiau apsišvietę.

R Tamsios, brutalia jėga ir baime autokratiškai valdomos bemaž vergų masės.

4. V Gerai įsisąmoninę, savo kraštų bendrą reikalą suprantą, aiškiai karo tikslą žiną piliečiai-kariai.

R Karo siekį žinojo tik aukštoji vadovybė. Masės nebuvo suinte- resuotos laimėti. Kovojo tik varyti atvarytos ir įsakytos.

5. V Bemaž kiekvienas karys rūpinosi pasirodyti gerai, nesuter- šti savo vardo bei garbės, padėti savo kaimynui.

SMALENSKO KORIDORIUS 41

R Dauguma surankiotų įvairių tautelių karių nebuvo įsitikinę giną savo reikalus. Kovoją nenoriai, vien iš baimės, nemėgiamos val- džios priversti.

6. V Didesnis drausmingumas ir ištvermė. Patyrę laikiną nesėkmę, nepasiduoda nusiminimui bei panikai, neiškriksta, duodasi vado- vybei suvaldyti, susigrąžinti į kovos lauką ir tvarką.

R Sugeba pulti pirmu smūgiu, iš anksto išsirikiavę. Puoliui nepa- vykūs, sutikus kietą pasipriešinimą, netikėtumą ar kliūtį, — lengvai sustoja, susvyruoja, susimaišo, praranda kovos tvarką, metasi nesulai- komai panikoje bėgti ir tada nesiduoda suvaldomi. Juo didesnė jų masė, juo lengviau susimaišo, vieni kitiems kliudo, juo lengviau ir smarkiau pasiduoda masės psichozui, panikai.

7. V Daugiau yra linkę kovoti atvirame lauke, visų akyse. Čia galima pasirodyti, atsižymėti, įgyti garbės. Nemėgsta užsidarę ilgai gintis. Nėra pasiruošę apgulti tvirtoves ir jas šturmu imti.

R Įpratę kantriai, ištvermingai ir atkakliai gintis įtvirtinimuose. Už mūrų, vežimų užtvarų (taborų) ar miškuose — už užkardų, užkir- timų, griautdų.

Išvados. Oršos mūšis yra mums įsidėmėtinas kariniu ir poli- tiniu atžvilgiais. Jis ir kiti XV a. galo ir XVI a. pradžios karai įrodė kad:

1. Kaip ir 1409-1410 metais DLK-jos karo vadovybė yra daug aukščiau iškilusi negu tų laikų Vakarų Europoje ir Rytuose. Ypač ji sugeba vykusiai vadovauti mūšio eigai.

2. Mūsų kariuomenė yra nepaprastai kovinga, drąsi, ištreniruota ir drausminga. Akivaizdoje daug skaitlingesnio priešo, sunkiose sąlygose skubiai patiesia per sraunią upę tiltus pėstijai ir artilerijai, o net sun- kiai šarvuota jotis drąsiai persikelia plaukte plaukiant. Rizikuoti nebijoma.

3. Pavojingoje padėtyje (čia pat užpakalyje šlaitas ir upė) nedel- siant puolama, parodant tą, ką Napoleonas vėliau vadino «+ mūšio alkis ».

4. Dar kartą įsitikinta, kad DLK piliečių tarpe rytiniuose pa- kraščiuose yra nemažai grupių, kurios, jei ne tautiniais (tada dar neišryš- kėjusiais), tai tikybiniais motyvais kas kart daugiau linksta ne į Vilnių, o į Maskvą.

5. Maskva, ypač palaikoma Vakarų Europos, jau yra tiek susti- prėjusi, kad net Lenkijai smarkiai parėmus, DLK-jai jau pasidarė sunkų su ja grumtis.

6. Senoji DLK-jos gynybos sistema, t. v. «žemės tarnyba » jau yra atgyvenusi savo laikus, neatitinka naujoms kariavimo sąlygoms ir kad remtis vien didikų, ponų ir bajorų-žemininkų mobilizuotomis, neapmokintomis jėgomis jau nepakanka.

7. Naujoviškam lauko mūšyje yra labai svarbi nauja ginklo rūšis-

42 ST. DIRMANTAS

lauko artilerija ir XV amžiuje užmiršta, apleista dabar jau šautuvais ginkluota pėstija.

8. Masė neišpirktų belaisvių dar kartą prisidėjo prie Lietuvos žemių suslavinimo ir valstybei neprielankaus svetimo elemento padi- dinimo.

9. Pačios valstybės ir jos rytinių žemių išlaikymui yra būtina ir toliau palaikyti sąjungą su stipresniu vakarų kaimynu.

Literatūra. Dėl daugelio priežasčių, kaip mums įprasta net šiais laikais, apie savo karo veiksmus daugiau ir greičiau sužinome iš svetimų šaltinių, negu iš savųjų. Žinoma, kiek šališkai ir ne mūsų naudai kitiems juos nušvietus. Tam klasiškas pavyzdys : 1920 m. vyko mums didžiai nelaimingos kovos Suvalkijoje prieš lenkus mūsų Steigiamojo seimo vadovavimo metu. Jos jau buvo lenkų smulkiai išnagrinėtos ir atspausdintos karo istoriko gen. štabo plk. Jozefo Smolenskio net 1938 m. XVI tome veikalo Siudia taktyczne 2 historyi wojny polskiej 1918- 1921 voku (Walki polsko-litewskie na Suwalszezyznie we wrzesnių 1920 voku). Su įsakymų nuorašais, dokumentais ir apie 30 detalių kauty- nių schemų.

Apie Oršos mūšį yra du pagrindiniai pirminiai anų laikų sudaryti aprašymai. Abu — mūsų tos batalijos talkininkų, lenkų. Gaila, iki šiol man neteko turėti smulkesnios reliacijos pralaimėjusios pusės. O tas labai reikalinga patikslinimui ir kontrolei. Bet, kaip taisyklė, — pralošomis nesigiriama. Jos paprastai mažinamos ar net visai nuty- limos ir, jeigu ir buvo aprašytos, — tai yra laikomos archyvuose, sun- kiai prieinamos ir neskelbiamos. Tokia žmonių prigimtis. Ar mes daug žinome apie Vytauto D. mums ir Europai lemtingą pralaimėjimą ties Vorskla? ar net apie Algirdo laimėjimą ties Mėlynaisiais Vandenimis?

Ankstybiausiai, nes tarp 1525 ir 1535 m. Oršos mūšį lotyniškai yra aprašęs Stan. GoRSKIS (1497-1572). Jis tarnavo pas Lenkijos pakanclerį Tomickį o vėliau karalienei Bonai. Gorskis turėjo (ypač dėl anų laikų) girtiną įprotį rinkti ir chronologine tvarka dėti įvairius svarbesnius dokumentus, ypatingai viešojo pobūdžio. O savo rinkinį kiekvienais metais pradėdavo lyg kokia kronika aprašymu praeitų metų stambesnių įvykių. Tis rinkiniai išliko ir metų eile yra spausdi- nami Acta Tomiciana vardu. Juose yra nemažai medžiagos apie Lie- tuvą ir jos kariuomenę. Iki 1952 m. atspausdinta 14 tomų. Trečiame, išėjusiame Poznanėje 1854 m. kaip tik ir telpa Oršos batalija.

Gorskis tvirtina, mūsų pusėje buvus 30000 ir Borisove prie Žygi- manto dar 4000 karių. Lietuviai buvo išrikiuoti dešiniajame sparne.

Kitas Stanislovas, SARNICKIS, aprašė jau vėliau — 60 metų po mūšio savo žinomam, nors dar ištisai nespausdintam veikale Księegi hetmanskie. Dėl didesnio nuo įvykio praslinkusio laikotarpio Sarnicekis yra mažiau patikimas. Be to jis mėgsta savuosius išgirti. Bet duoda kiek daugiau skaičių. Savųjų jis, atrodo, gerokai pamažino. Mat —

SMALENSKO KORIDORIUS 43

tada didesnė garbė. Anot jo, lietuvių būta 12000, lenką vos 2000 raitų ir 3000 pėstijos. O visos jėgos — tik 16000. Kai lenkų tiek nedaug, tai anot jo lietuviai kovėsi ir kair. ir deš. sparnuose ir, žinoma, viduryje. Jis pirmas davė mūšio vietos schemą ir tiltų padėtį.

Tokio žymaus ir sensacingo įvykio, aišku, nepraleido ir kroni- kininkai BIELSKIS ir STRYJKOVSKIS.

Aš naudojau patį patikimiausią ir iki šiol pilniausią Oršos kautynių aprašymą, užtiktą 1958 m. atspausdintame IV sąsiuviny leidinio Wypisy zrodlowe do historii polskiej sziuki wojennej. Tautos Gynybos Ministerijos, Varšuvoje, leidinys. Autorius — Zdzistaw SPIERALSKI. Be savo aprašymo su dviem mūšio schemom Spieralskis duoda tekstus Gorskio ir Sarnickio (vertime į lenkų kalbą). Viso 10 smulkaus rinkimo puslapių.

Gal dabarties politinėse sąlygose autorius būvo priėjęs ir prie rusų šaltinių, nes pav., jis vardais ir pavardėmis mini daugiau maskvėnų vadų. Jis duoda ir pėstijos vado pavardę. Anot Spieralskio dalyvavo : DLK-jos didikų ir bajorų pašauktosios joties 15000, karaliaus ir lenkų samdytosios 14000, lenkų didikų 2500. Pėstijos, reikia manyti samdy- tosios «z Polski», kaip ir visi kiti, — 3000. Lietuvių kovota kai- riajam sparne prieš Golicą. Visi minėti autoriai sutinka, kad priešo būta 80000. Vien joties. Nei artilerijos, nei pėstijos. Nes tų ginklų rūšių kariai ir « puškos » buvo palikti ginti užvaldytas pasienio tvirto- ves.

Aš manau, kad Gorskis ir Spieralskis tendencingai pakelia lenkų karių skaičių. Nes tada išeina, kad Lenkija stipriau rėmė Lietuvą, o ir laimėjimo garbės didesnė dalis jiems priklausytų. Pav., prie vien lenkų dalinių jie priskiria abiejų valstybių bendro valdovo Žygimanto dvaro dalinius. Mano gi įsitikinimu jų pusė, o mažiausiai trečdalis buvo iš- laikomi DLK-jos lėšomis iš Lietuvoje surinktų šaltinių ir suverbuotų žmonių. Panašiai lenkai tvirtino, kad lietuviai nedalyvavo Vienos 1683 m. mūšyje. Tuo gi tarpu mūšiavietėje stovinčioje paminklinėje koplyčioje Kahlberge iki šių dienų sienose įmūrytose lentose išliko didelė eilė lietuvių didikų pavardžių. O didikai karo žygin nevykdavo be savo dalinių. Taipgi man nesuprantama, kodėl neva dalyvavo pėstija vien « z Polski » Kodėl ne artimesnė Lietuvos pėstija? O tik iš tolimos Lenkijos galvotrūkčiais atbėguūsi. Ne kur kitur, o Lietuvoje apie 1500 m. pirmiausiai buvo suorganizuota samdomoji pėsčiųjų ir raitų kariuo- menė, kad apsisaugotų nuo nuolatinių totorių puolimų, o ir Maskva nuo XV a. galo ir pat pradžios XVI amžiaus nedavė ramybės. Tuo gi tarpu Lenkija buvo puolama tik pačioje pietinėje dalyje. O gal lenkų rašytojai «z Polski» supranta jau ir iš Volynės, Podolės ir Ukrainos, kurios žemės tada, prieš Liublino uniją, priklausė dar DLK- jai?

Argumentų neturint, tenka sutikti, kad artilerija buvo vien lenkų. Nors 1506 m. Klecko kovoje su totoriais dalyvavo lietuvių patrankos.

Mūsų istorikai, deja, prabilo tik po trijų šimtų metų. DAUKANTAS

44 ST. DIRMANTAS

ir ŠLIUPAS dar plačiau aprašinėjo savo veikaluose karo veiksmus, o nau- jesni autoriai vis šykščiau. Daukantas dar nežinia kokiu pagrindu lietuvių vadų tarpe mini Joną Sapiją (gal Sapiegą?).

Ta proga kreipiu dėmesį į kiek klaidinančiai ir neaiškiai sure- daguotą Oršos mūšio aprašymą t.v. ŠaPoKOS Lietuvos istorijoje, abiejose laidose. Skaitau 195 p. : 1499-1503 m. kare « Maskvos kariuo- menė net tris kartus buvo apgulusi Smalenską, užėmė Oršą ir apde- gino Vitebską ». Reikia manyti Smalenskas 3 sykius atsilaikė. Nepa- sakyta, kas jį gynė. Paliaubos 6 metams. 202 p.: 1507-1508 m. karas : « Kartu su Glinskiu artinosi prie Smalensko. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos etmonas Ostrogiškis ties Orša sumušė priešą ir privertė jį trauktis ». Jei sumušė ties Orša, tai Smalenską jau buvo pražygiavęs, o ne artinosi. 203 p.: «karas prasidėjo 1512. Visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smalenską. Jis buvo 3 sykius apgultas ir paga- liau paimtas 1514 m. Netrukus po to aivykęs Ostrogiškis smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę ties Orša ».

Taigi išeina, kad Ostrogiškis du kartu «buvo atvykęs ir ties Orša sumušęs» Maskvą. O tikrumoje buvo įvykęs vienas mūšis, nes 1508 m. maskvėnai be mūšio skubiai buvo pasitraukę. Ir tie pasikartojimai nenorom sukelia netikrumą : «3 sykius buvo apgultas » — t. y. trumpu laiku 6 kartus ir vėl du kariu «buvo atvykęs ir sumušė », lyg galėjo neatvykęs sumušti.

Daukantui pagerbti.

Šimet sukako šimtas metų nuo mirties mūsų karybos istoriko Daukanto. Jam pagerbti ir jo rašymo būdui priminti duodu trumpą ištraukėlę jo žodžiais Oršos « mūšos » aprašymo.

« Čia vėl kitas maskolių būrys iššokęs norėjo lietuvių rindą per- laužti, bet Lietuvos jotis jį apstabdė ; dabar kibo ir pėstiejie į ginklą ir užpuolantį neprietelių iš savo karės taip nutrenkė, jog guūrlei ir lengvai teartinosi. Kad tą Lietuvos etmonas pamatė, gulė jis iki jiems neatsi- gavus, su visa savo jočia, kurį visi kiti lenkų karvedžiai šelpė iš pečio ; už vis atsiženklino lenkų ragotininkai su Jonu Zbarauskiu ir Laurynu Šiškauskiu, kurie perlaužė rindas neprietelių. Lietuvių etmonas liepė tuom tarpu lietuviams pasitraukti, idant tuomi neprietelių jotį nuo kariaunos atskiestų, kas ir įvyko. Maskoliai tuomi pasitraukimu turė- dami užbėgį, puolė jaugiai ant jų, bet Lietuvos etmonas pasuko savo vyrus kairion ir tuomi jotis neprietelių, kuri juos vijo, radosi adara puškoms ir pėstiemsiems, kurie dirdino rindas neprietelių ; dabar liepė taippat savo jočiai staiga atsiblokšii ant suardytų rindų maskolių, kurie to guvumo nenumanydami suniuko ir ėmė sprukti kas kur

SMALENSKO KORIDORIUS 45

įmanąs. Karvietėje buvo baisi pjūtis, kame maskolių ir tautorių kūnais paliko laukai nukrėsti, kurių taippat nemenkai galą gravo Kropivnos balose ».

Gražiai atvaizduota. Bet kai reikia atskirti pelus nuo grūdų, — tai vargas su tais senovės iškilaus stiliaus rašytojais. Pav., toks, lakios fantazijos, Sarnickis savo 60 metų po įvykio aprašyme romėnų karo istorikų pavyzdžiu įpynė net dvi sieksnines, aišku, jo paties sugalvotas vadų prieš mūšį oracijas: Maskvos didž. kunig-čio ir Ostrogiškio. Savo reikalo teisingumą lyg konferencijoje iškelti bei įrodyti ir savo karius prieš pat kruviną mūšį padrąsinti bei «uždegti». Ar vėl tos negudrios ir nuo romėnų laikų pasikartojančios taktikos « gudrybės », vis tie patys « forteliai », tie nuduoti pabėgimai ir pan. Paprastai jie užtinkami kiekvieno mūšio senesnioje reliacijoje ar tai Kulikovo lauko, ar Žalgirio, ar prie Oršos-Kropivnos ... Sakoma — viskas keičiasi. Bet žmogaus prigimtis keičiasi labai lėtai.

Meno kūriniai. Laimėjimas ties Orša sužadino laimėtojų pusėje ne tik žodžio menininkus. Kronikininkas M. Bielskis savo veikale įdėjo raižinį, vaizduojantį šio įvykio pradžią. Matome lietuvių ir lenkų karius besikeliančius per Dnieprą. (Žr. lent. V). Tiltu (ant laivų) keliasi artilerininkai ir juos lydį pavieniai pėstininkai. Dvi patrankos prie abiejų tilto galų. Trečioji — ant tilto. Persikėlusius patrankinius ginti per Dnieprą skubą raiteliai. Pačiam krante guli karys o už jo du susikovę arcuose raiteliai. Už jų trys maskvėnų joties pulkai. Maskvie- čiai, kaip paprastai, vaizduojami su ilgomis barzdomis, jų kepurės aukštos ir smailios (kalpokai). Vėliavose — Šv. Jurgis — Georgij Pobedonosec (atnešąs laimėjimą) it Mykolas Arkangelas. Ginkluoti ietimis ir kreivais kardais. Daug trimitų ir vėlukų. Tolumoje — dar trys skaitlingi pulkai. Mūsų pusėje prie tilto raitas būgnininkas. Jo dešiniau — gal pats vyr. vadas su iškelta buože. Greta jo trimičiai ir raitelių būrys. Vėliavose matau Šv. Vaitiekų ar vysk. Stanislovą ir lenkų erelius. Priešaky prie tilto susigrūdusi pėstija laukia eilės keltis tiltu. Ryškiai matosi vartojami ginklai, apranga, įvairiausio tipo galvos danga.

Dar smulkmeniškiau to meto karių išvaizdą detalizavo visą amžių šią sritį studijavęs, baigęs Imp. Dailės Akademiją Petrapilyje meni- ninkas-istorikas Br. GEMBARZEWSKIS savo skaitlinguose veikaluose- iliustracijose. Studijavo batalistiką Paryžiuje ir lankė V. Europos muziejus. Dirbo Rappersvilėje. Krokuvoje, buvo Karo Muziejaus direktorium Varšuvoje. Paliko tūkstančius savo ranka pagal doku- mentus padarytų piešinių. Štai keturi (žr. IV lent.), specialiai Oršos mūšio. Pirmam — raiti kopijnikai, antram — pėstininkai ir jų ginklai, trečiam — lengvoji mūsų raitija iš įvairių tautų. Tas matosi ypač iš tipingų kepurių. Išskyrus samdytus serbus-racus. Ketvirtam —

46 ST. DIRMANTAS

artilerija ir pėstininkai. Vienas ant tilto rankoje laiko svaidomąjį kirvį.

Retai ir laimingai iki šių dienų išliko ant sienos nežymiai už patį įvykį vėlyvesnis nežinomo menininko aliejiniais dažais paveikslas vaizduojąs Oršos mūšį. Žymu vokiškoji anų laikų mokykla. Mūšiui tinkamo panoraminio vaizdo menininkas nedavė. Suvaržytas kelių kvdr. metrų plotu viską labai sutankino, spūstis, susigrūdimas neišpa- sakyti. Didesni negu pas Mateiką Žalgirio paveiksle. Tokioje tank- mėje kovoti tiesiog neįmanoma. Bet scenos atitinka mūšio eigai. O svarbiausiai gana teisingai atvaizduoti ano laiko ginklai, šarvai, apran- ga, balnai ir k.

Vienas fragmentas (žr. VI lent.) rodo sunkiųjų raitelių kėli- mąsi per upę ir dar krante jų suglaustą eilę. Net perdėtai šarvuoti plaukią žirgai atrodo kaip raganosiai ar aligatoriai. Kitas fragmentas (žr. VII lent.) vaizduoja žmonių per tiltą traukiamą nepatikimai sunkią sudėtingų taikymo prietaisų «pušką»: jau ant lafeto. Visa sistema ant keturių sunkiai apkaustytų ratų-tekinių. Puškorius nurodo pasta- tymo vietą. Už patrankos stovi grupė pėstininkų, laukiančių savo eilės žengti ant tilto. Ta pati grupė geriau matoma trečiame fragmente (žr. VIII lent.). Ir čia vadas duoda įsakymą nurodydamas ranka. Ryškiai matome karių veidų išraiškas, jų šalmus, skydus, šaltuosius ilguosius ginklus. Už pėstininkų krūmuose ant kranto šarvuotas žirgas ir pusė jojiko. Šarvai gotiško stiliaus : dygliai žirgų kaktose ir smailia- nosiai žmonių kojų šarvai. Ketvirtoji paveikslo iškarpa (žr. IX lent.) vaizduoja kovos centrą. Kurio berods tikrumoje nėra buvę. Priešai visai suartėjo. Iš kairės raiti ir pėsti moskovitai (barzdoti ir smailiais mongoliško tipo šalmais) atakuoja be ne septynių pabūklų lauko bate- riją. Patrankos mažo kalibro, bet netikėtai storų sienų vamzdžiais. Pirmoji gynėjų eilė — tai prie pat patrankų šarvuoti pikinieriai veikia abicm rankom ietimis. Už jų ilgais, sunkiais, aukštais iki akių skydais su atramomis « pavenžomis » iš priešakio ir kiek iš šono sudaryta lyg kokia tvora. Tarp skydininkų galvų, prakišę šaudyklės, veikia šauliai. Už jų kiti šauliai užtaiso šautuvus. Čia pat už šaulių išrikiuota žirgų galvų eilė, jojikų jau nesimatą. Taigi viskas nenatūraliai sutirštinta ir todėl neatitinka tikrenybę. Rytams ir Oršos mūšiui charakteringos joties atakos ir grumtynių paveiksle nėra. Tur būt, menininkas buvo kilęs iš Vakarų Europos.

Anų laikų vakariečių ir rytiečių-maskvėnų raitelių mūšį neblogai vaizduoja iliustracija (Nr. 15 X lent.) Raitelių kautasi vien šaltais kertamais ir ilgais duriamais ginklais. Dar naudota lankus. Nukentėdavo ir nekalti žirgai. Šaudyklės buvo tik pėstininkų vartojamos. Jos buvo sunkios, apie poros cm skersmens, primityvaus «namų » ir «rankų > kalvių-puškorių darbo. Parakas buvo padegamas rūkstančiu dagtu. Nr. 16 (XI lent.) rodo tų laikų t. v. kablinę — «hakovnica», nuo vok. Hack — kablys. Kabliu buvo užkabinama už pilies mūro sienos išorinės briaunos, kad atatranka mažiau suduotų į šaulio petį. Nešioti

SMALENSKO KORIDORIUS 47

ir lauke vartoti jos buvo dar persunkios. Greta kita yra kiek vėlyvesnė, lengvesnė ir tobulesnė, su dviem spyruoklėm « spynoje »,.

Dėl techninių kliūčių neįmanoma buvo prie straipsnio įdėti Oršos mūšio vadų atvaizdų. Kng. Jurgio Radvilo ir Konstantino Ostrogiškio portretus lengvai skaitytojas gali pamatyti lietuvių, ukrainiečių ir lenkų enciklopedijose ir istorijos knygose. Maskva XVI a. meno srityje buvo nuo vakarų atsilikusi ir joje buvo daromi portretai tik carų bei iškilių cerkvės dignitorių. O ne karo vadų ; juo labiau pralaimėjusių. Todėl Čelednino atvaizdo man neteko surasti. Abu mūsiškiai vadai, kaip ir jų priešai, buvo barzdoti. Lenkai jau tada skutosi, kartais tik ūsus palikdami. O totoriams nei barzdos nei ūsai bemaž visai nežėlė. Vienodų uniformų tada, kaip matom, nebuvo. Bet jau buvo galima iš išvaizdos ir nešiotės atskirti savuosius nuo priešų. Uniformos pradėjo iš palengvo atsirasti valdovų gvardijose ir samdytuose daliniuose, pradedant Žygimanto Augusto laiku.

Literatūros specialiai apie Oršos mūšį nėra daug. LE XXI, 210 Z. I. aprašymo pabaigoje pasakyta : « Oršos kautynės liečiantieji lei- diniai žr. K. ESTREICHER, Bibliografija Polska. I, t. » Be mūsų senesnių ir dabarties istorikų aš daugiausiai naudojau rašinį Zdzislavo SPIERAL- SKIO leidiny Wypisy Zrėdlowme do historyi Polskiej Sztuki Wojennej. Zeszyt czwarty. Lata 1454-1562. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. Warszawa 1958. Biuro Historyczne Wojska Polskiego.

Ten pirmą kartą užtikau šio iš seno man įdomaus mūšio net dvi schemas. Tas mane paskatino įvykio sukaktuviniais metais jį aprašyti lietuviškai. Nors minėtos knygos tekste seni rašytojai vis pasakoja apie dvi skirtingas, lietuvių ir lenkų kariuomenes, bet ponas ar « drau- gas » Spieralskis dabartiniu lenkiškai komunistiniu būdu schemose visus sūlenkino ir Lietuvos kariuomenės dalinių neišskyrė, neparodė.

Tik ką aplinkiniais keliais gavau žinią, kad apie 1952-1954 m. lenkų istorikų draugija Varšuvoje išspausdino metraščio tipo leidinį K. Ostrogiškiui pagerbti ir Oršos mūšį paminėti. Deja, del esamų sąlygų ir jau nebuvimo laiko ta knyga negalėjau pasinaudoti.

Iliustracijos mano imtos daugiausiai iš dviejų albumo tipo leidi- nių:

1. Polska Sziuka Wojenna W Czasach Odrodzenia. Opracowai Tadeusz Nowak. Wydawnictwo Min. Obrony Narodowej, Varšuva 1955.

Ir tos pačios leidyklos

2, Žolnierz Polski. Ubior, uzbrojenie i oporządzenie od wieku XI do 1960 roku. Didelio formato liuksusinis leidinys užplanuotas šešių tomų. Dar nebaigtas. Šiam rašiniui panaudojau I-mą t., nuo XI a.iki XVII a. Tai kapitalinis veikalas. Kelių asmenų redakcija. Dirbta keliasdešimt metų. Pagrindinė medžiaga parūpinta Br. GEM- BARZEWSKIO. Jis prieš I-jį Pasaulinį karą buvo baigęs Meno Akade- miją Peterburge, specializavosi karybos ir batalistikos srityje, gavo leidimą naudoti net slaptus Rusijos muziejų rinkinius, studijavo kari-

48 ST. DIRMANTAS

niuose muziejuose Vakarų Europoje, dirbo Rapersvilėje ir ilgai buvo Karo Muziejaus direktorius Varšuvoje. II-jo Pasaulinio karo pradžioje jam pavyko viso savo gyvenimo darbus-Trinkinius numikrofilmuoti, užkasti ir tik tuo būdu išgelbėti nuo nacių ir gaisrų. Lietuviai gali džiaugtis ir naudotis ypač I-u ir II-u tomais, nes juose yra daug medžiagos ir iš Lietuvos kariuomenės. Vieną tik galima padaryti redak- cijai užmetimą. Būtų džentelmeniškiau ir teisingiau prie veikalo pava- dinimo Žolnierz Polski pridėjus «i Litewski ». Nes yra daug medžiagos lietuviškos karybos. Albume atvaizduota daug karių, kurie niekuomet nebuvo lenkų kariuomenės eilėse. Pav., kunigaikščiai Kestutis, Vytau- tas ir kiti bei visa eilė kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos karių ir jų vadų-etmonų... O senovės prūsai ir niekuomet nebuvo lenkų nei broliai nei « žalnieriai ». Bet jau dabar tokie laikai, kad su teisybe nelabai tesiskaitoma....

Be tekste paminėtų darbų susidomėjęs skaitytojas šio laikotarpio karybai ras medžiagos šiuose spaudiniuose :

GoRSKI: O rozv0ju Wojskovošei polskiej w XV wieku. Bibl. Warš. 1390,

Dr. M. GimBvuTAS: Prekistory of Bastern Europe, T.I ir II.

Dr. M. GimBUTAS: The Baltis, 1964.

Zbidr praw Litewskich od roku 1389 do 1529. Tudziež rozprawy sejmowe o tychže prawach. Poznan 1841. Išleista grf. Dzialynskio originalo ir lotynų bei lenkų kalbomis.

Pietinė Lietuva. Redagavo V. ŽEMAITIS, Čikaga 1964.

Polska Sziuka Wojenna XVI i XVII wieku. Londyn 1955. O. LaskOWSKI.

Dzieje Wojskowošci Polskiej. B. BARANOVSKI ir kiti. Varšava 1949.

Rejormų Wojskowe i Organizacja Sitų Zbrojnej za Kaz. Wielkiego 1958.

T. KoRzoN: Dzieje Wojen i Wojskowošci w Polsce, 1912 ir 1923. 3 tomai.

Knygoje Myšli o Dawneoj Polsce Povilo Jasienicos (Czytelnik 1961) yra daug naujoviškų originalių minčių apie abiem valstybėm, Lenkijai ir Lietuvai, likiminę uniją. Šį klausimą autorius nagrinėja didesnėje knygos pusėje ant 126 puslapių skyriuje «Zmiana kursu ». Išnagri- nėjęs pradžioje Piastų Lenkiją, pereina prie pounijinės, Jogailaičių. Panašiai daug ta tema ir to paties autoriaus-publicisto knygoje Tylko o Historii, 1962. Čia skyriuje O Historii Polski aptaria 1962 m. pasi- rodžiusį pirmą tomą Lenkų Mokslų Akademijos, Istorijos Instituto Maskvos direktyvomis paruoštą veikalą.

NSTYTUT MISTO43

VAKSKA AKACEMMA NAUK

FH H 7 6 H H ž t j- 72 „"r———7—7 PAB 50 I K DEP ye TT T17190 T 511 J 13 1

J ;* 154 RIAZANSKAE +. ——- L (V

ž4 = - EN Te |

» -

O : 11

25 T V. - "p

=8/

> ag

|

$

L -——

Oiengo M. M. USA

A HOSODRESTWO WOLOSKIE

2

yi. K Kano

Opr. M. Rekosski Un Was Tom BASteČA e M D0O 060 sine ai AS

ėlapis.

ijos žem

Nr. 1. XV a. Lietuvos ir Lenk

II LENT.

[|

8 I k:

k NATOLEONAS iš SUVAIZIJOS || S A per Si VII z +

SKO XORILORTĮ

N IėIė r.

Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal.

XII LENT.

UGRIAN?

FINNO -

ATS Aš. SA sa A Pašia is a, AA r „NY . že

-Gimbutienės sudarytas

Kristų. Dr. M. Alseikaitės

š

yvenami plotai apie 500 m. prie:

tautų grupės g

čių

Baltu-ais

Nr. 17.

lapis.

“

žemė

Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal.

III LENT.

—- SMALENSKO KoRIDORIUS AP PoLockAS

ASY3E

VILNIUS-m1NsKaS-0RŠA-

Nr. 4. Smalensko koridorius.

—7—3 A „—* R A Akys Dei e t 2 EE ŽELSINKI S Sad, k —=uZŽw= Oramenbau, “ al jai 4 - D AO J z cb uri Ž— 5 = AL ——. T 2 “No S L Ž ja e5) 2 = Ubasį L: (0 4 cheim g J o Ostaszkšwų = Jarostawl-— oropiec —

= GRUPA Ž 4 iskje bu stigo AS -Z ARMIU t. - LŽ Riek A 4 MDmikradė =POLNOCN N i p“ Krasnaja S 1 T i Krolewiec Nno PG toc Ii nasnėja G88g b. "S PRUSYJ ji i ja šioji ROMA WSCHODNIEPA, V Mino ,

LŽ NS ies KeAS

L M d jų Stonim „p Nx N A + S

-

|| Nowogrod „Siewierški Ni

| Čzernichow 05=:

Nr. 5. Hitlerio žygis Rusijon 1941-44 m.

IV LENT.

Nr. 6. Kopijnikai. Nr. 7. Pėstija. Nr. 8. Lengvoji jotis. Nr. 9. Artilerija ir pėstija.

"MTS V

We IN

m

(3 NS j i 3

E

M

ia

)

7

r.

a“ JN J)

J V ES

ap A

AR

Nr. 10. Oršos mūšis. Raižinys M. Bielskio kronikoje.

VI LENT.

Nr. 11. Oršos mūšio It.-Ik. jotis keliasi per Dnieprą.

II LENT.

=

Nr. 2. Smalensko miesto senovinis raižinys.

Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal.

XI LENT.

Nr. 16. Anų laikų šaudyklės.

34 ST. DIRMANTAS

ITEBŠKO Link DID. LIETUVOS ETMONAS

MŪŠI 10 ties ORŠA 514, sa) VEDOVYBĖ: KuNIe. k. osTROG1šKIS, KNIAZ. JVANAS

biemoji fazė: V ČELEDINAS. zygis,pevsikėlimas,išsi-|. „LR,

Tiktavimas, kovos piadžia; 2 NY

, Ž

/

LiETUviuų:|— LENKŲ:

ZA SUNKIOJI JO S GB A LENGVOU S GB PĖSTIJA BB / = ARTILER. =

MASKVĖNU:

CM SUNK.3. E2C2LENGV, J.

(Ž "Ž

/ Ruklino Za L 2 23 BT > 2 i * r V

Ža E 1 H ' AS - " .

. : ; L - . Ž (

sa „ i J

> - "K.

Nd L. V

“ r 4

o aki "UET. LENKŲ, 95 000-30000 o “ JĖGOS: DID MASKVOS KNIR2.B0 000.

vėlai sužinojęs apie kėlimąsi kitoje vietoje, o ne ties Orša, nakčia nesuskubo perkelti, surinkti ir išrikiuoti savo milžinišką kariauną, patamsėje pradėti mūšį nerizikavo o, svarbiausia, tvirtai tikėjosi dieną savo žymiai skaitlingesniomis jėgomis apsupti visus persi- kėlusius, juos sumušti, likučius sugrūsti Dniepran ir plaukiančius iššaudyti strėlėmis. Atseit, išnaikinti šimtu nuošimčių ir tuo būdu sėkmingai baigti ir šitą karą. Bet išėjo kitaip. Išsirikiavimas. Iš ryto jau ir visa susijungusi maskvėnų kariuomenė buvo išrikiuota mūšiui. Šia tvarka : žr. schemą.

m k kai k

Nr. 12. Oršos mūšio It.-Ik. artilerija.

VIII LENT.

pėstija.

ūšio Tt.-Ik.

x sos mu

N. 13. Or

IX LENT.

Nr. 14. Oršos mūšio 1514.IX.8 vaizdas.

NU4LLZ NIK

! Ali 1 - 1 ; =! 1 17 (4 7 IL

-- Km———— a =—— - MTS T p ) ja 73) i Tų (i iš Il 2: = | + NM AS ' TA Uk ik AVV WA NS M ašų | L AS SAS AN

i A S EP sa ) a m ŽAS

T CE KAU! —

A b - | 7 r A/V T 23 “W AS r i. E LS r NO ADATA == Oa. M +

Nr. 15. Oršos mūšio vaizdas.

XI LENT.

Nr. 16. Anų laikų šaudyklės.

XII LENT.

Ha MIN

| || į

113

|

WI ;

Nr. 17. Baltu-aisčių tautų grupės gyvenami plotai apie 500 m. prieš Kristų. Dr. M. Alseikaitės-Gimbutienės sudarytas

žemėlapis.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE

VILNIAUS VYSKUPO V. PROTASEVIČIAUS KVIEČIAMI ATVYKSTA PIRMIEJI JĖZUITAI Į VILNIŲ (1568)

Kun. DR. JoNAs BičiūNAS, ROMA

Šios studijos ankstyvesniame skyriuje!) buvo apžvelgta: Po- piežiaus Delegato L. Lippomani apsilankymas Vilniuje 1555 m., kurio palydovu buvo jėzuitas Salmeron ir kuris, be kitų specialių reikalų, tyrė taipgi galimybę įkurdinti jėzuitų kolegiją Lietuvoje; karaliaus Zigmanto Augusto laikysena jėzuitų įkurdinimo atžvilgiu ir Varmijos vyskupo kard. St. Hozijaus vaidmuo šiame reikale ; toliau gi matėme, koks buvo bendradarbiavimas tarp Vatikano Valst. Sekretoriaus K. Boromėjaus, jėzuitų generolo Pr. Borgijos ir Nuncijaus Pr. Commen- done pastangose jėzuitus įkurdinti Lietuvoje. Iš ten paaiškėjo, kad tam reikale turėjo pirmoje eilėje kilti iniciatyva iš vietinės bažnytinės hierarchijos.

Šiame skyriuje — VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PROTA- SEVIČIAUS KVIEČIAMI PIRMIEJI JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ 1568 M. — panagrinėsime:

1. Lucko vyskupas Valerijonas Protasevičius užima Vilniaus vyskupo katedrą.

a) Varmijos vyskupas kard. Hozijus,

6) Kard. Hozijaus svoris V. Protasevičiaus perkėlime į Vilnių, <) Lucko vyskupas V. Protasevičius ir jo perkėlimas į Vilnių, d) Pirmieji vyskupo V. Protasevičiaus darbo metai Vilniuje.

2. Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus iniciatyva, parkviečiant ir įkur- dinant t.t. jėzuitus Vilniuje.

a) V. Protasevičius perka namus ir organizuoja lėšas būsimai mokslo įstaigai,

b) Raštu į Braunsbergo jėzuitų kolegiją Protasevičius kviečia jėzui- tus atvykti ir kurtis Vilniuje.

3 Pirmieji jėznitai atvyksta į Vilnių ir pradeda neoficialų kūrimosi darbą :

1 Tautos Praeiiis II t. 1 kn., 33-47 p.: « Apaštalų Sosto ir Jėzuitų Ordino pirmieji bandymai jėzuitus įkurdinti Lietuvoje (1555-1565) ».

4

50 J. BIČIŪNAS

a) Jėzuitų Austrijos viceprovincijolas Pr. Sunyeras sū maža grupe atvyksta į Vilnių,

6) Randa Vilniaus Vyskupo tinkamai paruoštas kūrimosi sąlygas,

c) Sunyeras, matydamas Vilniuje gyvą reikalą kurti vyskupo užpla- nuotas mokyklas, įtikina savo Ordino vadovybę kolegijos steigimą priimti.

1. LUCKO VYSKUPAS VALERIJONAS PROTASEVIČIUS UŽIMA VILNIAUS VYSKUPO KATEDRĄ

Mirus 1555 m. Vilniaus vyskupui Povilui Algimantui, Alšėnų kunigaikščiui, reikalingas buvo šiai Lietuvos svarbiausiai vyskupijai naujas vyskupas, kuris atitiktų šioms Lietuvos sostinės vyskupo parei- goms, bet kartu eitų jam uždedamas, kaip pirmajam senate senato- riui, ir politines pareigas. Protestantų stiprėjimas reikalavo stipraus bažnytinio administratoriaus; tuometiniai karai ir lenkų pastangos prijungti Lietuvą prie Lenkijos, užsibaigusios liublinine unija, reikalavo subrendusio politiko. Iš tikrųjų, Vilnius kaip Lietuvos Valstybės sostinė, kurioje ilgais laikotarpiais rezidavo karalius Zigmantas Augus- tas, buvo vėl tapęs nebe provincijos miestu, bet sostine — prilygo Krokuvai. Karaliui reziduojant, jis pasidarė ir abiejų valstybių poli- tinio gyvenimo centru : čia buvo priimami svetimų valstybių atstovai, vedamos derybos, vykdavo seimai, ruošiamasi karui, pasirašomos paliaubos, o taipgi redaguojama ir papildoma nauja Lietuvos Statuto laida. Todėl nestebėtina, jog į Vilnių, margą savo tautine sudėtimi, jos gyventojų skirtingais mentalitetais, skverbėsi protestantų skelbia- mos religinio kartu ir politinio pobūdžio reformacinės idėjos, rasdamos čia, gana pašlijusioje bažnytinėje ir valstybinėje sferoje, sau palankią dirvą.

Nestigo anuo laiku iš Lietuvos ir Lenkijos vyskupų tarpo, kuris būtų norėjęs tuometiniame Vilniuje užimti taip svarbią vyskupo ir pirmojo senatoriaus vietą ir daryti reikiamos įtakos karaliaus dvare ir valstybės politikoje ; nevienas iš tų vyskupų ėjo ar buvo ėjęs vie- nokias ar kitokias atsakingas valstybėje pareigas, o jau kiekvienas iš jų ipso jure buvo senatorius.

a) Varmijos vyskupas kard. Si. Hozijus.

Dėl šių aplinkybių, parenkant kandidatą į Vilniaus vyskupus, buvo daug svarstoma. Šioje šiaurinėje Europos srityje veikė Varmijos vyskupas kard. St. Hozijus. Karaliui Z. Augustui pristačius, jis buvo Popiežiaus Juliaus III, 1550 m. paskirtas specialiu įgaliotiniu Lietu- vos — Lenkijos valstybėje kovai su beplintančiu protestantizmu *) ir

2 Cfr. Ep. Hos., t. I, n. 380, p. 393 są. : Julius III P. Max. Hosio, 25 Julii ann. 1550. « Sigismundus R-x nobis humiliter supplicari fecit, ut pro extirpatione dictarum haeresum curam huiusmodi alicui eiusdem Regni Poloniae praelato prae-

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 51

buvo vadinamas «Columna Fidei»3). Užtat suprantama, kodėl jis ypatingai rūpinosi, kad į vakuojantį Vilniaus vyskupo sostą būtų | paskirtas toks asmuo, kuris visų pirma jam talkininkautų jo vedamoje kovoje su klaidžiatikiais ir pačiame Vilniuje atsvertų Radvilo įtaką ir veiklą.

Prasminga, todėl, čia bent trumpai susipažinti su kard. St. Hozi- jum, kilusiu iš Vilniaus, kuris anuo metu buvo vienas žymiausių bažny- tinėje hierarchijoje asmenybių Lietuvos — Lenkijos valstybėje, labai pamilęs Vilnių, kas matosi iš jo skaitlingos korespondencijos, nuoširdus patriotas Jogailonių dinastijos valdomų žemių bei ištikimas karališkos šeimos pavaldinys, bendradarbis ir patarėjas, o savo veikloje prieš protestantizmą daug dėmesio skyrė Lietuvai.

St. Hozijus (Hoss, Hosen, sulotynintai Hosius) gimė 1504 m. gegužės m. 5 d. Vilniuje, kaip jis pats pasisako savo laiške Krokuvos vyskupui Petrui Myszkowski'ui, rašytame iš Romos 1577 m. spalių m. 24 d.*), šiuo pasiremdami Rostowski?) ir BaliAski 9) tai pabrėžia, nežiūrint, kad daugelis lenkų autorių šiam laiškui nepriduoda reikšmės ir tvirtina jį gimusį Krokuvoje, nes pagal juos, jo tėvo atvykimo į Vilnių data nėra nustatyta 7). Kardinolo tėvas Ulrichas Hosen, kilęs iš Pforzheimo, Vokietijoje, Badeno srityje, emigravęs į Lenkiją ir tapęs Krokuvos miestelėnas, karaliaus Aleksandro 1505 m. paskirtas Vilniaus pilies pilininku ir D. Liet. Kunig. monetarium, šias pareigas ėjo iki savo mirties 1535 m., kurias po jo paveldėjo jo vyresnysis sūnus Jonas Hozijus. Ulrichas Hozijus, vienas iš to meto skaitlingos Vilniaus vokiečių kolonijos, ypač pasižymėjo savo energija pačiame Vilniuje ir karaliaus dvare : matomai gerokai praturtėjęs, savo lėšomis pastatė pirmąjį tiltą per Nerį Vilniuje, ir, pagal karaliaus suteiktą privilegiją, atsirinkęs savo išlaidas iš muito, iš tolimesnių tilto muito pajamų karaliaus buvo įpareigotas pastatyti Vilniuje prie dominin- konų vienuolyno seneliams ir ligoniams prieglaudą, kurią, tačiau,

missis ocecurrere verbo et opere potenti demandari aliasgue in praemissis opportūune provideri, de banignitate Apostolica dignaremur. Nos igitur valentes pro nostri pasto- ralis officii debito inconvenientibus huiusmodi providere Fraternitatem tuam >.

s Cfr. J. B. PicaHI, Instit. Hist. Eccl., t. III, p. 139: «... Stanislaus Hosius ...a coaevis celebratus ut Ecclesiae columna et alter Augustinus, fuit episcopus Warmiensis et in tridentino concilio praeses jussu Pii IV, a guo et cardinalis creatus žuit».

* Cir. apud RosTowskI, Hist., p. 60-63, kuriame sakoma «...in gua pri- mum lucem hanc aspexi».

S Cfr. ibd., p. 62;

* Cfr. M. BaLINSKI, D. A. Wil., p. 31.

* Cfr. ST. Rasorus, Vita St. Hosii, in Ep. Hos., Vol. I, pp. 1-132; Ex Re- gesta Hosii 1504-1550, Epist. Hosii, Vol. I, pp. XLV-LII; . SMoczYyNsKI, Uwagi o studjach i pracy teologicznej Hozijusza. Pelplin 1935 ; J. UMINSKI, Žywot swietobli- wego slugi Božego Kardinala Sianislawa Hozyusza biskupa Warminskiego, 1504-1579, Plock 1928, p. 7.

52 J. BIČIŪNAS

užbaigė jau jo sūnus Jonas Hozijus 8). Jis buvo Vilniuje įsigijęs nemaža turto — namų ir krašte dvarų, taip kad vėliau jo sūnūs Jonas ir Ulri- chas karaliaus Z. Augusto buvo pakelti 1561 m. Bezdonių ir Rudno dvarų ponais. Be jau minėtų brolių, kardinolas turėjo ir tris seseris.

St. Hozijus vidurinį mokslą gavo ir jaunystę praleido Vilniuje ; 1519 m. išvyko studijų į Krokuvos universitetą. Po universitetinių studijų liekasi Krokuvoje ir čia buvo Krokuvos vyskupų Konarski'o ir Tomicki'o dvaruose mokytoju, mokydamas pačių stambiausių Len- kijos didikų vaikus. Čia jis turėjo progos būti pastebėtas ir įvertintas ne tik šių vyskupų, bet ir didikų. Tos pažintys vėliau buvo jam labai naudingos jo tolimesniai pasaulietiškai ir dvasiškio karjerai. Minėto Krokuvos vyskupo ir valstybės vicekanclerio Tomicki'o lėšomis 1529 m. jis buvo pasiųstas į Italiją, kur studijavo Paduvos ir Bolonijos uni- versitetuose, gaudamas abiejų teisių (Utriusgue juris) daktaro laipsnį. 1534 m. po studijų Hozijus atvyko į Vilnių aplankyti savo tėvą, mato- mai nusilpusios sveikatos, nes sekančiais metais jis pasimirė. Nuo 1537 m. karaliaus kanceliarijos sekretorius. Įšventintas į kunigus 1542 m., nors prieš tai jau turėjo kelias bažnytines beneficijas, tarp kitų, Trakų ir Vilniaus pilies šv. Martyno bažnyčios bei Varmijos Kapitulos kanau- ninkas. (Pagal ano meto papročius, bažnytinės beneficijos būdavo teikiamos ir pasauliečiams, kurie kaip ir dvasiškiai neprivalėdavo prie tų beneficijų reziduoti). Ypatingai domėjosi Prūsijos reikalais, atliko įvairias diplomatines misijas. 1549 m. nominuotas OChelmo vyskupu ir sekančiais 1550 m. Krokuvoje pakonsekruotas. Bet jau sekančiais metais perkeltas į Varmijos ordinarus (rezidavo Heilsberg'e, prie jo netoli buvo vėliau pagarsėjusi Brunsbergo tt. jėzuitų, jo paties įkurta, kolegija). Būdamas vyskupų, buvo drauge valstybės senatorius ir karaliaus patarėjas, atliko įvairias diplomatines misijas. Karaliaus pavedimu, jis turėjo stiprinti politinę Lietuvos — Lenkijos valstybės padėtį Prūsijoje, kurios kunigaikštis buvo tapęs Lenkijos vasalu. Savo vyskupavimo metu Hozijus ypatingu būdu stengėsi Prūsijos tikinčiųjų tarpe išlaikyti katalikybę, todėl savo polemine raštija, savo kaip vys- kupo antoritetu ir valstybinėms silpnai efektyvioms priemonėms kietai kovojo su Liuterio sekėjais. 1561 m. buvo pakeltas į kardinolus ir Po- piežiaus Pijaus IV buvo pasiųstas su specialia misija pas imperatorių Ferdinandą Tridento Susirinkimo reikalais, ten pat Vienoje jam buvo

* Cfr. Karaliaus Zigmanto I privilegija suteikta Jonui Hozijui administruoti jo tėvo pastatytą tiltą po dviejų Vilniaus Kapitulos kanauninkų kontrole. Čia Jonas Hozijus įpareigojamas užbaigti statyti prieglaudą ir duoti lėšas jų išlaikymui, kartu rūpintis tilto užlaikymu ; šioje privilegijoje karalius nustato ir muito dydį nuo įvai- raus vežimų pobūdžio ir uždraudžia gana plačiu ruožu niekam per Nerį nestatyti jokio kito tilto (mums atrodo gana keistokas patvarkymas, visai neatsižvelgiąs į gyventojų patogumą). Przywilej Najjasniejszego Krola Zygmunta I. Roku 1536 dnia 6 Augusta wydany w Lacinskim języku. Apud M. Barikski, H. M. W., t. II, pp. 225-234,

PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 53

įteikta kardinoliška skrybėlė. Tais pat metais Popiežiaus pasiųstas į Tridento Susirinkimą Popiežiaus Legato titulu, kuriame su kitais to pat titulo trimis kardinolais vadovavo ir sėkmingai užbaigė Tridento Susirinkimą. Po Tridento Susirinkimo sugrįžo į savo vyskupiją, sušaukė Petrakave Provincinį sinodą, kuriam taipgi vadovavo kaip Popiežiaus Legatas, nors kitų didžiųjų vyskupijų, kaip pav. Krokuvos, Poznanės ir Vilniaus vyskupai buvo savo rangu ir įtaka karaliaus dvare prana- šesni. Čia Hozijus ypatingai stengėsi, kad būtų priimti Tridento Susi- rinkimo reforminiai nuostatai. Atkvietė į savo vyskupiją tt. jėzuitus, kurie 1565 m. įsteigė savo kolegiją. 1569 m. dalyvavo Liublino seime ; 1569 m. karalius Žygimantas Augustas jį paskyrė delegatu prie Švento Sosto. Nenoromis apleido Varmijos vyskupiją, savo vietoj palikdamas vyskupą Martyną Kromerį cum jure successionis ir tų pat mtųe lapkričio mėn. atvyko į Romą.

Reziduodamas Romoje, buvo vertinamas savo patarimais prie Švento Sosto, liečiančiais jos veiklą prieš protestantizmą Vokietijoje, tvarkė Bari kunigaikštijos (karalienės Bonos tėviškė), karaliaus Ž. Augusto pavedimu, reikalus, palaikė ryšius ne tik su karaliumi, bet dėjo pastangas, tarpininkaujant kompetentingiems asmenims, kad jo paliktoje tėvynėje protestantai negautų persvaros, ypač Lietuvoje — Vilniuje. Vasarą dažnai praleisdavo Subjako benediktinų vienuolyne. Kada 1572 m. mirė karalius Ž. Augustas, suruošė Romoje, San Lorenzo in Damazo bazilikoje iškilmingas gedulingas pamaldas, kuriose dalyvavo 40 kardinolų ir daugelis Romos patricijų, o prie bažnyčios aikštėje (piazza Cancelleria, ta bazilika ir prieš ją stovinti aikštė ir šiandieną tebestovi, kaip kad buvo anų laidotuvių metu) būvo susirinkusi per tris tūkstančius vargšų ir šiaip biedniokų minia, kuriems ir pats kardi- nolas asmeniškai dalino išmaldą ir ragino melstis už mirusį suvereną. 1573 m. Popiežius Gregorijus XIII kard. Hozijų paskyrė Didžiuoju Penitencijierium (Poenitenziario Maggiore). Pradėjo statyti Šv. Sta- nislovo, Lenkijos ir Lietuvos globėjo bažnyčią ir prie jos maldininkams namus, bet mirtis neleido jos užbaigti (ir šiandieną ji tebestovi netoli Venecijos aikštės, kurioje šio šimtmečio pradžioje rektoriavo lietuvis mons. Prapuolenis, dabar lenkų bažnyčia, prie kurios reziduoja lenkas vyskupas ir aptarnauja Romos lenkų koloniją).

1579 m. vasaros atostogoms išvyko į Capranica ; ten susirgo ir liepos mėn. 5 d. pasimirė. Palaidotas Romoje, savo titularinėje bažny- čioje — Santa Maria Trastevere bazilikoje. Jo antkapio paminklas liudija šioje bazilikoje, apie veik prieš keturis šimtmečius gyvenusį Lietuvos pilietį, vilnietį kardinolą, visą amžių ir visas savo jėgas pašven- tusį Bažnyčiai, savo Varmijos vyskupijai ir Lietuvai, kurio dėka labiausiai Lietuva bei Lenkija išliko katalikiškos.

Kard. Hozijus buvo ne tik energingai rūpestingas savo vyskupijos ganytojas, ypatingą dėmesį sukoncentravęs atlaikyti protestantų skelbiamų klaidų antplūdį, bet jo veikla siekė daug plačiau — visą

54 J. BIČIŪNAS

Lietuvą — Lenkiją ir per Tridento Susirinkimą, visą Katalikų Baž- nyčią?). Mūsų kardinolas nebuvo vien tik akcijos žmogus, bet kartu gilus teologas ir kontroversistas : jo dogmatiniai ir apologetiniai raštai prilygo jo bendralaikiams garsiems teologams ir susilaukė daugelio laidų. Svarbiausias Hozijaus teologinis veikalas yra « Confessio Catho- licae Fidei», gavęs pradžią Petrakavo Provincijos sinode, kuriam jis Provincijos vyskupų buvo įpareigotas paruošti teologinių klausimų bazę svarstymui, kaip dabar yra įprasta vadinti schemą, tačiau jau Tridento Susir. metų ji pasirodė kaip labai vertingas dogmatinis vei- kalas, nes buvo išplėstas ir papildytas, ir jis tuo laiku pasirodė keliose laidose: 1561 m. Vienos ir Amsterdamo laidos; 1562 — 63 m. — Paryžiaus ir Antverpeno. Kiti jo veikalai : « De expresso Dei Verbo », « De Communione sub utrague specie », « De loco et auctoritate Ponti- ficis in Ecclesia et OConciliis ». Dar jam gyvam esant, buvo išleisti visi jo teologiniai veikalai, surinkti in Opera Omnia, vėliau pakartoti kito- mis laidomis ?2. Pirmosios laidos savo Opera Omnia pats kardinolas žody į skaitytoją — Auctor lectori — pasisako, kokiomis aplinkybėmis jis yra parašęs svarbiausį savo veikalą Confessio OCath. Fidei 19). Šis

* Hozijaus korespondencija įvairiais jo veiklos reikalais yra labai skaitlinga : dviejuose tomuose yra sutalpinti jo rašyti ir kitų jam rašyti iki 1558 m. 3500 lai- škai. Cfr. Stanislai Hosii epistolae. Dr. Franc. Hipler et Dr. Vine. Zakrzewski, t. I, Cracoviae 1879; t. II, Cracoviae 1836-1888.

** 1566 m. paties autoriaus peržiūrėtoje ir papildytoje Antverpeno Opera Omnia laidoje randame šiuos jo veikalus, ir kuri taip užtituluota : «D. Stanislai Hosii Cardinalis episeopi Varmiensis in concilio Tridentino praesidis, Opera guae hactenus ext:terunt omnia, inprimis pia et erudita, atgue in unum corpus iam primum collecta et excusa, guorum catalogum pagella seguens indicabit.

Opus hoc nunė postremo ab auctore recognitum, et in numeris supra omnes editiones auctum, cura et opera integerimi viri D. doctori Henrici Dunghen Ča- nonici Antveriensis. Antveriae 1566.

1) Confessio Catholicae fidei Christiana, a Patribus in Synodo provinciali habita Petricoviae anno 1551, mense Maio congregatis.

2) Propugnatio verae, Christianae, Catholicaegue doctrinae adversus Joannem Brentium pro Petro Soto elegantissime conseripta.

3) De expresso Dei Verbo Libellus, his temporibus maxime necessarius.

4) Dialogus de eo, num calicem laicis, et uxores sacerdotibus permitti, ac divina officia vulgari lingua peragi fas est.

5) Epistola D. Stanislai Hosij Cardinalis Varmiensis ad Illustris. Brunsuici Ducem Henricum.

6) Epistola D. Martini Cromeri, ad Regem, Proceres, Eguitesgue Polonos, in. comitiis Varshaviensibus congregatos.

** Auctor lectori — « Annus jam guintus decimus agitur cum in Synodo pro- vinciali Petricoviensi cui praesedit Nicolaus Dziergovius Archiepiscopus Gnesnen- sis, certa guaedam doctrinae capita proposta fuerunt, ut suam de illis sententiam Episcopi iurati dicerent. Guoniam vero unde proferebantur, postulatum a me fuit ut ea paucis verbis explicarem et illustriora redderem, ac seripto mandata Patri- bus traderem, guo melius intelligere possent, guid illud foret, de guo iureiurando interposito, sententiam suam essent dicturi. Guod a me pro e0, ut angustiae tempo- ris ferebant, curatum est diligenter, conatusgue sum illae doctzinae capita in ordi-

PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 55

Hozijaus santraukinis teologinis traktatas — Katalikų Tikėjimo išpa- žinimas —, priimtas Petrakavo sinode, anais Tridento Susirink. laikais, sudarė ir Lietuvoje pagrindinį tikėjimo mokslo šaltinį; tik vėliau, įsikūrus Akademijai Vilniuje, paplito įvairesnė teologinė Hteratūra.

Kard. Hozijaus prakilnią asmenybę ir jo krikščioniškas dorybes pabrėžia daugelis jo biografų, 1928 m. Lenkijos vyskupai buvo sūdarę komisiją, kad užvestų jo beatifikacijos bylą. (Kokioje padėty dabar stovi šis klausimas, neteko patirti). Tačiau ne tik šiuo metu buvo atkreiptas dėmesis į prakilnią Hozijaus asmenybę, jo pirmasis bio- grafas ir ilgametis sekretorius, St. Rescius-Reczka, rūpinęsis jo palai- dojimu, į karstą įdėjo aliuminijaus plokštę su Hozijaus pavarde, kad, pagal Rescių, kanonizacijos byloje nebūtų sunkumų atpažinti jo palai- kus, nes jis buvo įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau jis bus paskelbtas šventuoju.

Kard. Hozijus savo mokslu, kaip teologas, veika prieš kylantį protestantizmą ir šventu pavyzdingų gyvenimu prilygsta savo epokos žymiausiems Bažnyčios vyrams, kaip kard. Karolis Boromėjus, kard. Reginald Pole (1500-1558), kard. John Fisher (1450-1535), kard. Giacom Davy Du Perron (1556-1618), kard. Baronius (1538-1607), šv. kard. Rob. Bellarmino (1542-1621), šv. Petras Kanizius (1521- 1597) ir kiti H).

b) Kard. St. Hozijaus svoris Lucko vysk. Val. Protasevičių perkeliant į Vilnių.

Kard. Hozijus ypatingą dėmesį kreipė į Vilnių, ne vien kaip į savo gimtąjį miestą, kur jo šeima gyveno ir turėjo atsakingas parei-

nem redacta, Seripturarum et Patrum testimoniis, ae probabilioribus etiam rationi- bus contirmare, guo facilius ad ea calculo suo comprobanda patres adducerentur ... Nobis guidem hoc labore nostro nil guaesitum est aliud, gam ut, gūi varis et pere- grinis haereticorum doctrinis in patria adducti, a via aberraverunt, eos in viam redu- cere, et vacilantes autem in prisca religione continere possemus ».

11 Cfr.: BERNACKI LuUCIEN, La Doctrine de Vėglise chez Ie Cardinal Hosius, Paris-Poznai 1936; BocHENEN J., St. Hozjusza nauka o Hucharis'ji, Wa-szawa 1936; CicHowski H., O polemice Kardinala Hozjusza z refjormatorem Janem Laskim, Prze- gląd Teologiezny. Lwėw 1929, pp. 97-111 ; 253-268 ; EicunoRN A., Der ermlūndische Bischof Kardinal Stanislaus Hosius, Bd. I-II, Mainz 1854-1855; ELsNER BR., Der ermlūndische Bischof Sianislaus Hosius als Polemiker. Konigsbarg 1911; FRANKL ST., Docirina Hosii de notis Hcelesiae in Tuce saecuti XVI considerata, Romae 1934 ; GRAB- xA M., Cardinalis Hosii doctrina de Corpove Christi Mystico in luce saeculi XVI. Washington 1945; HopPER FR., Die deutsche Predigien und Katechesen der ermlūndi- „schen Bischėje Hosius und Kromer. Koln 1882; LEPKOWSKI J., Tajne listų krėla polsk. Zygmunta Augusta do St. Hozijusza, posla Rzplitej Polskiej na dworze Rzymskim w. r. 1549-1550. LoRT7z J., Kardinal Stanislaus Hosius. Braunsbarg 1931; MIASTKOWSKI K., Jugend und Studienjahre des ermlūndischen Bischojs und Kard. St. Hosius, Braunsbsrg 1916; UMINSKI J., Opinie o cnotach šwigtobliwošei i zastugach St. Hozjų- sza. Liwow 1932.

56 J. BIČIŪNAS

gas, bet labiausiai, kad ten protestantai, su kuriais jis visa savo būtybe kovojo, stiprėjo ir organizavosi. Juo labiau, kad buvęs Vilniaus vysku- pas Povilas persilpnai jiems priešinosi, kaip matyt iš pastarojo jam rašyto laiško, kuriame. pasisakoma, kad jis dedąs daug vilčių į šaukia- mąjį Vilniaus vyskupijos dvasiškijos 1555 m. sinodą, prieš pat savo mirtį, ir, lyg pasiteisindamas, sakosi darąs viską, kas galima ir savo pareigų neapleidžiąs 12), o vyskupas pagelbininkas Jurgis Albinas buvo palinkęs prie protestantizmo 13), pačiam gi karaliui darė aštrius prie- kaištus už perdidelę laisvę, Radvilui globojant ir remiant protestantiš- kąsias idėjas !*).

Parinkti kandidatą į Vilniaus vyskupus tikrai nebuvo lengva, nes daugelis to laiko vyskupų, be savo tiesioginių pareigų, buvo užimti dar savo beneficijų valdymu, politika ir privačiu didiko gyvenimu ; kai kurie visai nesirūpino naujomis tarp tikinčiųjų skleidžiamomis. klaidingomis idėjomis, arba toleravo ar net buvo joms palankūs dėl vienos ar kitos pamatuotos reforminės minties. Tuos vyskupus vaizdžiai apibūdina karalienė Bona savo pasikalbėjime sa Hozijum, kartu didžiuo- damasi, kad jos valdomoje Karūnoje nesą heretikų, ir apgailestauja, jog, jei dar būtų gyvas jos vyras, Žygimantas I, prie to visko nebūtų prileidęs 5). Pabrėžiant kard. Hozijaus vaidmenį kandidato parinkime, naudinga čia prisiminti, kad jis, kaip Senatorius, karaliaus specialus patarėjas ir diplomatas, turėjo labai didelį karaliaus Žygimanto Augusto pasitikėjimą. Karalius neretai Hozijui pavesdavo labai svarbias diplo- matines misijas : kaip pavyzdžiui — tarpininkavimą pas Imperatorių Ferdinandą dėl jo motinos Bonos slapto išvykimo į savo gimtąjį kraštą — Ttaliją, Bari kunigaikštiją, slapto perkėlimo į užsienį stambių sumų ir išsivežimo brangenybių, priklausančių Jogailaičių giminei — karū- nai 16). Iš skaitlingo susirašinėjimo karaliaus su Hozijum matosi, kad

12 Cfr. Episi. Hosii, t. II, p. 1, n. 1288 : Paulus (Algimunt Dux Holszaiski) Episcopus Vilnensis-Hosio, Vilnius, 1554 spalio 28 d., p. 468 £4.

15 Cfr. op. cit., t. II, p. 2, n. 1582 : Martinus Cromerus — St. Hosio, Vilnius, 1556 kovo 20 d., pp. 688-690.

* Cifr. op. cit., t. II, p. 1, n. 1287: St. Hosius — M. Cromero, Heilbergae, 1554 spalio 25 d., p. 467 są. : <. . „nullum ex catholicis esse Tepertum idoneum, gui pio catholigue Senatori successor daretur in castri Marienburgensis praefectura ... Nec Episcopus nec esse Consiliarius cupio, guorum enim Episcopus esse velim, si nullum adierre gueo schismati remedium, si nemo Tecta docentem audire digna- tur... Si et Regni et Magni Ducatus, et omnium terrarum, guae Regno subiectae sunt non est nisi unus Consiliarius ... Ubi non Sigismundus Augustus, verum im- pius regnat Radvilus, ibi nec Episcopus nec Consiliarius esse volo ».

6 Cir. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1559; St. Hosius M. Cromero, 1556 (be smulkesnės datos ir vietos), p. 664 : « Tu, inguit, (Bona) venisti huc in causa fidei, — ego inguam, veni, ut valedicerem et servitutem meam deferrem. — Bene, inguit, Tecisti ; sed tu venisti in causa fidei. Alii autem Episcopi posthabuerunt causam fidei, nihil curant de is, guae proprie ad eos pertinent, et implicaverunt se negotiis ad. Be minime pertinentibus ».

“ Cir. Epist. Hos., t. I, n. 358: Sigismundus Augustus Rex (Hosio), Nepolo- mice, 1549 spalio 2 d.: Accepimus Sermam matrem nostram Mtem Suam Regi-

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 57

Ž. Augustas Kardinolą vertino ir gerbė, ir į jo priekaištus už tolera- vimą savo dvare ir apskritai valstybėje naujo tikėjimo skleidėjų, atsa- kydavo pasiteisindamas ir patikrindamas savo ištikimumą katalikų tikėjimui !"). Laiškai gi, liečiantieji karaliaus privatų gyvenimą, rodo, kad Hozijus turėjo pas jį tėvišką pasitikėjimą 18).

Kard. Hozijus buvo gerai informuotas kas dėjosi Vilniuje reli- ginėje srityje, karaliaus dvare ir Radvilo Juodojo protestantų sfe- roje. Tai matosi iš daugelio laiškų, rašytų iš Vilniaus jam patikimų asmenų. Karaliaus dvaro pamokslininkas Lukas Aguilinus pav. rašo, kad jam skaudu matyti, kaip tikėjimo ir pamaldumo dalykai daugelio nevertinami. Karalius Augustas, tiesa, per Dievo Kūno oktavą garbino Kristų Eucharistijoje (kalvinistai labiausiai reiškėsi prieš Euchari- stijos garbinimą) ir dalyvavo procesijoje, visai priešingai, tačiau, elgėsi palatinas (vaivada) Radvilas. Aguilinus pats dažnai per pamokslus tokį vaivados elgesį pasmerkęs, užtat užsitraukęs jo nemalonę. Čia pat pamokslininkas dar praneša, kad karalienė trijų mėnesių laikotarpy tikimasi gimdysianti, visi linki ir pageidauja, kad sūnų ir sveiką pa- gimdytų !?).

nalem Ducatum Barensem et alia bona sua, guae habet in Regno Neapolitano, ven- dere, praeterea pecuniam, supellectilem, cimelia et guaevis alia bona mobilia, guae partim Venetias et in alias oras Italiae exportari curavit, partim in Regno nostro adhuc habet, testamento alienare a nobis velle, et ad eam rem assensum Caesareae Mtis petere ; et guo minori negotio haec possit perficere, pretextu thermarum 3 Regno eam nostro migrare statuisse. Aget igitur Pitas. V. guam diligentissime nostro nomine cum Caesarea Mte. et postulabit pro necessitudine nostra mutua et fiducia nostra, guam summam secundum Deum in ejus Mte. collocamus, ne guid huius in detrimentum et praejudicium nostrum fieri permittat ... Nec tam de facultatibus agi guam de existimatione nostra ; nemo enim non esset existimaturus, magna aligua injuria aut contumelia affectam et offensam Reginam Regnum, matrem filium reli- guisse, cum et subditis nostris et nobis ipsis ei suus honor habeatur. Etiam atgue etiam animadvertere Caes. Mtem. oportere, ne guid aliud spectasse nec guid animi sui magnitudine et gloria indignum amisisse videri possit ».

" Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1319 : Sigismundus Augustus Rex-Hosio Rudniki 1555 sausio 10 d. p. 457: « Videmur autem fecisse adhuc omnia, gua Chri- stianum et Catholicum Regem facere par fuit, facturigue etiam deinceps omnia, guae vel jure vel majorum nostrorum exemplo ad tuendam veterem religionem pertinere putabimus. Et nunce, cum intellexisemus ex Rdo. Regni nostri Vice — Cancellario, guid in ea re Pitas. V. fieri a nobis oportere existimaret, nihil eorum recusavimus ; edicere autem jam in animo Regni Comitia habemus, in guibus hoc potissimum age- mus, guo aligua honesta et legitima invenimus via, per guam dissidentes in reli- gione homines nostri ad unitatem Ecclesiae redire possint ». Cfr. op. cit., t. II, p. 2, n. 1938: Sigism. Augustus Rex-Hosio, Vilnae 1559 d. men. Apr. 26, p. 965 są.

1 Cfr. op. cit., n. 1060 : Sigism. Augustus Rex-Hosio, Ann. 1553 Junii 21, p. 344, Crocovia. « Sperabamus guidem, cum proximas ad Ptem. V. de prorogatis ad 16 Julii nuptiis daremus litteras. Nos febrim interim relicturam ... Gucd si etiam, ut divino freti auxilio speramus, vires tamen exhaustas et labefactas ad diem prae- stitutam resumere neguaguam possemus. Necessitate itague adducti diem nuptia- rum ad 3 Julii differre nos opportuit.

* Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1244: Lucas Aguilinus — Hosio, Ann. 1554, 9 Junii, Vilnae, p. 443 są. « In animo vero mihi male valemus. Nam video religionem

58 J. BIČIŪNAS

Hozijus visokiais būdais stengėsi palaikyti katalikų pozicijas. Nepasitikėdamas karaliaus pažadais, kreipėsi laiškais į įtakingus dvare ir valstybės valdyme asmenis. Ypač veikė per karalienę Kotryną, rašydamas jai jautrius laiškus, reikalaudamas visų pirma, kad valdovo šeima tęstų karalių katalikų, jų senelių, religines tradicijas. Nors kara- lienė ir užtikrino savo bei karaliaus vardu, kad jie visada pasiliksią ištikimi katalikų Bažnyčiai 29), tačiau, jie nepajėgė sukliudyti klaida- tikiams stiprinti savo pozicijas.

e) Lucko vyskupas Valerijonas Protasevičius ir jo perkėlimas į Vilnių.

Kard. Hozijus gerai pažinojo ir Lucko vyskupą Valerijoną Pro- tasevičių. Kaip matyti iš skaitlingų Hozijaus laiškų, nerandame kito vyskupo, su kuriuo jis būtų taip artimai bendradarbiavęs kovoje su protestantais. Neabejotina, kad jų dviejų pažintys siekė daugelį metų

et pietatem christianam a multis negligi. Mtas. Regia, ut par fuit, per omnes dies octavae Corporis Dnici. adorabat et venerabatur. At Palatinus Vilnensis veluti insipiens, gui dieit in corde suo : non est Deus, ne tantillum honoris et reverentiae exhibebat Corpori dominico ... Ego vero ireguentius in contionibus hane ejūs insa- niam arguo, undę non eum erga me gerit animum, guem prius gerebat ... Conju- gem Principis nostri infra decursum trium mensium speramus parituram ; et uti- nam masculum prolem et sanam pareret ».

* Cr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1430 Hosius — Catharinae Reg. Pol., Ann. 1555 Julii 5, Heilbergae, p. 569 są.

Op cit., n. 1439, Catharina Reg. Pol. — Hosio. Ann. 1555 Julii 25, Vilnae, p. 574: «Da religione vero guod nos monet R. Pitas. V., pro comperto habeat, nos antiguam obtinere, sed tamen illud, guod non humanis aut inanissimis illis sanetio- nibus levibusgue commentis pro veritate suggeruntur, sed guae divino ore prolatą sunt, libsnter eonstantergue tueri ac defendere». Šiame laiške, kaip matome, rei- škiama pozityvių bažnytinių įstatymų kritika. Iš jo aišku, kiek ir pati karalienė esanti palanki kai kurioms, daugiau ar mažiau, reikalingoms reformoms bažnytinėje srity, ir tuo pačiu sudaranti sąlygas protestantiškoms klaidoms skintis kelią. Kitas gi, kaip matome, jau daug nuoširdesnis ir visiškai patikrinąs valdovo ortodoks- iškumą.

Cfr., op. cit., n. 1693, Catharina Reg. Pol. — Hosio, Ann. 1556 Nov. 21, p. 774: «+ Ex litteris Stis. tuae cognovimus, gua erga nos Žide et solicitudine meditetur salu- tem animae nostrae, tum Ravmi. Dni. consortis nostri. Diligenter enim cavet et prae- monet, ne nos a veteris religionis sinceritate novis istis, ut ipsi aiunt, verae Židei pro- fessoribus adduci patiamur. Hoc nomine Sti. tuae, ut debamus, habamus gratias Deumgue optimum maximo sedulo exoramus, nobis sui spiritus gratiam impartiri dignetur, ut ita salutem nostram viam Evyangelicae veritatis incedendo, operemur, ne unguam a sensu et unione Christianae et Catholicae Ecclesiae deflexisse videa- mur. Agant guidguid, libsllosgue spargant : cum Dei adjutorio in nobis nihil sunt reperturi, guo sibi de immutata in fide constantia nostra complacere possunt. Ubi vero monet Sitas. tua, Sermum. Dnum. Čonsortem nostrum praecavere et admonere velimus, ne hujusmodi rumoribus et persuasionibus assentiat. Credimus hac ratione Mitem. suam Sermam. non indigere admonitione nostra, negue dubitamus, guin Mitas sua S2rma. inhaerens vestigiis optimi parenti sui, in unitate S. matris Ecele- siae perpetuo conguiescit ».

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 59

atgal: vienmečiai, ėjo veik tuo pačiu karjeros keliu, abu jaunystėje tarnavo karaliaus dvare prie Žygimanto Senio ir karalienės Bonos, priklausė konservatorių srovei ir laikėsi šių katalikų karalių vedamos priešprotestantiškos linijos. Tuo pat metu abu buvo karaliaus nomi- nuoti vyskupais ir tuo pačiu valstybės senatoriais. Tik perėmus kara- liaus sostą jų sūnui Žyg. Augustui, jų abiejų veikla vienodai pasunkėjo, nes valdovo sferoje ėmė vyrauti protestantiška srovė. Čia trumpai meskime žvilgsnį į V. Protasevičiaus asmenį, kaip būsimą Vilniaus vyskupą.

Valerijonas Protasevičius — Šuškovskis gimė 1504 m. Kraiske prie Minsko, Šuškovo vietovėje, bajoriškoje šeimoje, ir užtai jis dar vadinosi Šuškovskis. Istorikai daugumoje jį laiko gudų kilmės, kai kurie — lietuviu, bet anais laikais visi, kurie buvo kilę iš Didž. Lie- tuvos Kunigaikštijos, buvo vadinami lietuviais. Reikia čia pažymėti, kad lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, net ir po Liublino unijos, kaip tai matosi iš Vilniaus Katedros Kapitulos bylų, kai, kilus ginčui del beneficijų pasidalinimo tarp kapitulos narių, — nuūsvėrė lietuvio Koriznos pretenzijos, nes Kapitula pripažino jam pirmenybę, kaip lietuviui, kadangi visi kiti, anais 1570 m., buvo svetimšaliai, kurių tarpe daugumas buvo lenkai *!),

Kur ir kokius mokslus išėjo ir kada į kunigus įšventintas nėra žinių, nepaduoda jo biografai, tačiau reikia manyti, kad jis studijas baigė Krokuvos akademijoje, kaip ir daugelis ano meto, gal net stu- dijavo garsiuose Italijos Bolonijos ar Paduvos universitetuose, nes pasižymėjo kaip juristas ir vadovavo Lietuvos Statuto redakcinei komisijai, kartu su garsiais juristais Rojsijum ir Aug. Rotundu, nes neįmanoma, kad kas be aukštųjų studijų užimtų karaliaus dvare jo eitąsias pareigas ir būtų nominuotas vyskupu, ypač nebūdamas žymios didikų kilmės. Nuo 1532 iki 1544 m. Protasevičius ėjo karalienės Bonos sekretoriaus pareigas; tai matosi iš jo parašų 22) ir iš Bonos reko- mendacinio laiško Popiežiui Pauliui TV, kad Protasevičių perkeltų iš Lucko į Vilnių, užtikrinant jo tinkamumą, nes ji, karalienė, rašo, Protasevičių pažįstanti gerai, kaip buvusį jos sekretorių 3). 1533 m.

2 Cfr. Koše. Zamk., III, p. 53. Kada 1570 m. 4 gruodžio Vilniaus Kapitulos posėdy kilo diskusijos tarp kapitulos narių dėl pasidalinimo beneficinių namų, Ka- pitulos dienos akte skaitome : «.. . attendentes ea, guod omnes, guotguot sunt in eorum congregatione, sunt homines non istius patriae Magni Ducatus Lithuaniae, sed extranee ; et Vnblis dnus Nicolaus Korizna est hujus M. D. L. terrae filius ; hoc et non alio (sic) animadvertentes ipsi domum petitam concedendam et dandam prae- fato Vnbli Dno Nicolas Korizna Canco Vilnen. suo confratri duxerunt et dederunt ».

22 Cfr. pv. Karalienės Bonos laiškas rašytas iš Vilniaus 1533 mt. spalio mėn. 23 d. gudų kalba į karališkąjį pavaldinį Sienku Tuhanowskomu, kad šis Polocko vai- vadienei Janovaja Hlebowiczowaja pasirūpintų atlyginti skriaudą, padarytą karalie- nės pavaldinių Klecko srity. Po šiuo raštu pasirašo — Walerijan, Cfr. BALINSKI, H. M. Wiln., II t. p. 214 są.

23 Ofr. THEINER, Monumenta, t. II, n. 675, p. 589: «.. .adhuc in Curia mea existens magnam spem de sua indole praebuit ».

60 J. BIČIŪNAS

buvo paskirtas Kražių klebonu (žinoma ten nerezidavo), 1537 m. pakeltas į Vilniaus Kapitulos kanauninkus ir joje nuo 1547 iki 1549 m. ėjo dekano pareigas, (reikėtų prileisti, kad šiuo laikotarpiu jis bus ir į kunigus įšventintas). 1549 m. gegužės mėn. 27 d. nominuotas Lucko vyskupu ir ten pradėjo eiti ganytojo pareigas, pasilikdamas kartu ir Vilniaus Kapitulos kanauninko pareigose 24).

Lucko vyskupijai priklausė Lietuvos Brasta, prie kurios netoliese Jonavoje (Janovia) buvo Lucko vyskupo rezidencija. Lietuvos Brasta buvo Vilniaus vaivados M. Radvilo tvirtovė, kaip ir Vilnius, kurios viršininku (Capitaneo) jis buvo ir ją valdė. Jis čia turėjo taipgi savo spaustuvę, kurioje spausdino protestantiškus leidinius ir apskritai skleidė čia šį mokslą. Vysk. Protasevičius, tapęs Lucko vyskupu, negalėjo neišeiti į atvirą konfliktą su Radvilu ir jo vadovaujamu kalvinų $ą- jūdžiu, gindamas savo vyskupijos tikinčiuosius nuo skleidžiamų klaidų. Iš paties Protasevičiaus ir kitų asmenų laiškų, rašytų Hozijui, matosi kaip jis buvo nenuolaidus Radvilui. Pav., 1554 m. birželio mėn. 9 d. laiške iš Vilniaus Protasevičius rašo Hozijui, kad jis visas savo jėgas pašvenčia vyskupiškoms pareigoms ir kad Radvilas, kaip antras Liu- ciferis, savo sostą čia pasidaręs ir daugelį jo tikinčiųjų jau patraukė, ji patį šmeižtais žemina ir vien tik nori, kad čia neliktų nė vieno kata- liko ir kad nėra kas jam šioje kovoje padeda *).

Apie Lucko vysk. Protasevičių informuoja Hozijų tais pat metais iš Vilniaus karaliaus pamokslininkas, Lukas Agnilinus, nusiskųsdamas, kad esą mažai kas protestantams priešinasi ir tik vienas Lucko vyskupas yra vertas pagyrimo, kuris prieš klaidingus pranašus drįsta skelbti

* Ofr. W. PRZYVALGOWSKI, Žywoty Biskupėw Wileiskich, 1860.

M. BaALIksKI, Dawna Akad. Wilenska, Peterburg 1862.

Acta res gestas Poloniae ilusirantia, IX. Card. Hosii Epistolae t. II, 1886.

J. KuRczEwsxI, Košci6l Zamkowy, 6. I-III.

A. W. KoraLowIcz, Miscellanea rerum ad statum eccl. M. D. Lith. pertineniium, 1650.

Lietuvių Enciklopedija, t. XXIV, p. 110 są. Gana rūpestingai paruoštoje Pro- tasevičiaus biografijoje yra per klaidą pasakyta, jog V. Protasevičius karaliaus Ž. Augusto nominuotas, buvo patvirtintas Popiežiaus Povilo V, kai tuo tarpu patvirti- nimas buvo suteiktas Popiež. Povilo IV. Popiež. Povilas V-sis Camillo Borghese 1605-1621 ; Popiež. Povilas IV — J. Petras Caraifa 1555-1559, vadinas, šis karaliaus. nominuotą Protasevičių 1556 m. IV. 10 patvirtino.

* Epist. Hosii, t. II, p. 1, n. 1243. Valerianus Episeopus Luceoriensis-Hosio. Vilnae 1554 Junii 9, p. 442 są. : 4... non revera dormio, sed pro viribus meis omnem meam operam impendo ... sed fortase non ignorat R. Ptas. V. guam robustus gigas conatus hos meos impediat continuisgue exerceat me hic insultibus. Constituit sedem hic suam tamguam alter Lucifer cupiens similis esse Altissimo ; hie multos meorum ad suas jam partes pertraxit... ego hic guottidie contabasco maeroribus, guibūs anxietatibus subinde deficio. Et guod gravius est, inter tot necessitates meas nemi- nem habso, gui me vel tantillum iuvaret. Conversi sunt omnes retrorsum, et dum truculentam hanc bestiam elamoribus meis a caulibus Christi abigere contendo, ob- turatis auributs, anguam ad e0s nihil pertineat, se dissimulant audire ».

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 61

kovą ir užsitraukti Vilniaus Vaivados neapykantą *9). Tokią Protase- vičiaus laikyseną klaidatikių atžvilgiu, tais pat 1554 m., dviejuose savo laiškuose iš Liublino ir Brastos praneša Hozijui ir karaliaus gydy- tojas Sabinus 27.

Suprantama tad, jog į Vilniaus vyskupus tinkamesnio už Lucko vyskupą V. Protasevičių kandidato nei Hozijūs, nei tie, kurie sekė vyskupijos bažnytinę padėtį Vilniuje, negalėjo surasti: tas, kuris drįso išeiti į atvirą kovą su galinguoju Radvilu Brastoje, tas pats geriau- siai galėjo testi tą pasipriešinimą ir pačiame Vilniuje. Kard. Hozijus Protasevičiaus perkėlimu į Vilnių ne tik rūpinosi pas karalių, kuris, kaip žinoma, turėjo vyskupų nominavimo privilegiją, bet tą reikalą aptarė ir su Popiežiaus Legatu Lippomani, kuris tuo metu buvojo Lietuvoje ir Lenkijoje. Lippomani buvo Apaštalų Sosto atsiųstas spe- cialiam vizitui susipažinti vietoje su esama Bažnyčios padėtimi, supran- tama, jog vienas iš jo svarbiausių reikalų buvo duoti tinkamą Vilniaus vyskupijai vyskupą. 1555 m. lapkričio 15 d. iš Vilniaus Lippomani labai svarbiame laiške Hozijui sakosi, kad šis turėtų pas jį į Vilnių atvykti asmeniškai ir pasitarti svarbiais reikalais, kurių jis nenorįs per laišką su juomi svarstyti, taipgi jis esąs reikalingas jo patarimų bendriems reikalams, ir tikisi, jog kaip galima greičiau jis pas jį atvyk- siąs 8). Nesulaukęs Hozijaus numatytu laiku atvykstant į Vilnių, rašo kitą 23 d. lapkričio ? ir sekantį 28 gruodžio, kviesdamas jį atvykti į Varšuvą??, į kur Hozijus ir nuvyko, kaip atrodo, jis buvo pirmiau sukliudytas savo silpnos sveikatos,

Karalius Žygimantas Augustas 1555 metų pabaigoje, nominavęs Lucko vyskupą Protasevičių Vilniaus vyskupu, specialiu laišku krei- pėsi į Popiežių Povilą TV-jį, prašydamas, kad jo nominuotąjį vyskupą Popiežius patvirtintų. Tame laiške karalius rašo, jog po Viniaus vyskupo

* Epist. Hos., t. II, pl. n. 1263: Lucas Aguilinus-Hosio, Vilnae 1554 Augusti 1. « Nam et nune video omnes nostri ordinis religionis negotium nihil penitus curare ; vident in templis guid agunt lupi, guam indecenter sese gerant ; et nec unus guidem latrare audet aut sese opponere. . . solus Episcopus Luceoriensis in hoc laudem mere- tur, gui ausus est contra pseudoapostolos bsllum movere ». Cir. kitą to paties au- toriaus laišką, rašytą Hozijui tų pat 1554 mt. birželio mėn. 9 d. iš Vilniaus. In op. <cit., n. 1244, p. 443 są.

27 Cfr. op. cit., n. 1221, p. 425 : Doctor Sabinus-Hosio, 1554 Apr. 18. Liubli- nae ; op. cit., n. 1226, p. 431: Doctor Sabinus-Hosio, 1554 Apr. 30, Brasta.

* Cir. Epist. Hos., t. I, p. 2, n. 1514 : Lippomani-Hosio, Vilnae 1555, 15 Nov., p. 632 : « Nam cum nonnulla sint et ea permagna mihi tecum communicanda, cupere mirum in modum de hic adesse. Sunt enim huiusmodi ut ea non audeam litteris committere. Credibile non est, guantum ego in hac communi židei causa, guam su- scepi, consiliis et prudentia tua, guodgue Maximum est bonitate confidam. Guare, Bi me amas, cura obsecro, ut te guamprimum videam ».

2 Cfr. op. cit., 6. II, p. 2, n. 1519: A. Lippomani-Hosio, Vilnae 1555 23 Nov., p. 636 są. : 4... ut ad nos guamprimum venire, guod multa erant nec parvi ponderis guae suo diutius suavissimo atgue amantissimo consilio ac sermone carere non p0- terant ». 20 Cfr. op. cit., n. 1538; A. Lippomani-Hosio. Vilnae 1555 28 Decemb., p. 647.

62 J. BIČIŪNAS

Povilo mirties rado vertą jo vietą užimti Lucko vyskupą Valerijoną. Vilniaus vyskupo vieta Lietuvoje esanti dar ir tuo svarbi, kad vyskupas esąs vyriausiuoju senate (princeps Senatus). Vyras, kurį jis paskyrė užimti Vilniaus vyskupo sostą, yra gyvenimo būdu, morale, mokslu ir erudicija pranašesnis už kitus ir savo krašto dvasiškių tarpe turi auto- ritetą, įam gi (karaliui) ir tėvynei jis esąs daug nusipelnęs. Todėl prašo Jo Šventenybę, kad Protasevičių iš Lucko vyskupo pareigų atleistų ir savo autoritetu Vilniaus vyskupijos Ordinaru pastatytų 3!

Karalienė Bona dar nuo savęs vyskupą Protasevičių Popiežiui Povilmi IV-jam rekomendavo, parašydama 1556 m. sausio 23 d. iš . Varšuvos laišką, kuriame rašoma, jog apie jį Šv. Tėvas plačiau skaity- siąs karaliaus laiške, čia ji tik pažyminti, kad Lucko vyskupas Prota- sevičius, dar tarnaudamas jos kanceliarijoje, pasižymėjęs teikiančiomis daug vilčių geromis savybėmis 32,

Popiežius Povilas TV savo 1556 m. balandžio mėn. 10 d. Bule karaliaus Ž. Augusto padarytąji paskyrimą patvirtino; vysk. Pro- tasevičius tų pat 1556 m. liepos mėn. 17 d. užėmė Vilniaus Katedrą ir pradėjo valdyti Vilniaus vyskupiją.

Visai suprantama, kad kard. Hozijus tuomi buvo labai patenkin- tas ir 1555 m. gruodžio 16 d. vyskupą Protasevičių laišku iš Heils- bergo sveikina su paskyrimu ir, iškeldamas jo dorybes, kartu pažymi, kad jo paskyrimo į taip svarbią vyskupiją reikalauja šio laiko aplin- kybės. Jo svarbiausias uždavinys esąs — grąžinti klystančius 33,

d) Pirmieji Vyskupo V. Protasevičiaus darbo metai Vilniuje.

Val. Protasevičius, užėmęs Vilniaus vyskupiją, rado gana sunkią Lietuvos bažnyčios padėtį. Perilga čia būtų plačiau ją nušviesti (apie

a Cifr. THEINER, Monum., t. II, n. 671, p. 587: «Sublato a vivis Paulo Episcopo Vilnensi, Valerianum Episcopum Luceoriensem dignum iudicavi, gui in illius locum sufficeretur. Est enim Vilnensis Episcopatus in Lituania eo loco ac di- gnitate, ut guis eum gerit, princeps Senatus vocetur. Is porro, guem ei gerendo designavimus, vir est vitae, morum, eruditionis, doctrinae dotibus prae caeteris elarus, auctoritategue in iis regionibus inter ecelesiasticos viros facile princeps, ac de nob's, degue patria nostra jam multis offieiis bene meritus. Ea propter supplico Sanctitati Vestrae, ut eum 2 vinceulo Ecclesiae Luceoriensis absolvere, Episcopatui- gue Vilnensi Authoritate sua praeficere, eiusgue ecclesiae curam et regimen bono- rum illi committere dignetur ».

32 Cfr. Karalienės Bonos laišką cituotą kiek anksčiau.

33 Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1534: Hosius-Valeriano Episcopo Luceo- riensi et Nominato Vilnensi. Heilsberge, 1555 Dec. 16, p. 645 :

« Negue enim gratulari non possum, guod pro suis egregiis virtutibus ad istuc fastigii sit evecta, in guo pietas illius elarius latiusgue diluceat. Postulasse videba- tur horum temporum ratio et afflictio religionis nostrae status, talis ut isti princi- pali sedi daretur antistes, cujus pietate, studio et diligentia, primum autem omnium divina misericordia, errantes oves Domini praedae luporum expositae ad caulas Ecclesiae reduci gueant ».

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 63

tai esu plačiau panagrinėjęs šios studijos įžanginiame skyriuje). Visų pirma, — protestantus randa Vilniuje esant žymiai stipresnius, negu Lucko vyskupijoje: karaliaus dvare, aukštose pareigose didikai pro- testantai buvo skaitlingi ir masėms įtakingi, Senate katalikai buvo mažumoje. Blogiausia, — naujasis vyskupas rimtai kovai su beplin- tančiomis tikėjimo klaidomis ir plataus masto religinio gyvenimo atgi- mimo akcijai, raunant iš šaknų užsilikusio senojo lietuvių tikėjimo likučius bei prietarus tamsioje liaudyje, neturėjo reikalingų jėgų : — stokojo kunigų ir jis neturėjo veiksmingų priemonių pakelti dva- siškijos skaičių ir kokybę. Esamieji dvasininkai vyskupijoje daugu- moje buvo svetimšaliai, nemokėjo vietinės kalbos, o neretas, iš svetur atsikėlęs, buvo ir nepakankamoje savo pašaukimo aukštumoje ir mažai rūpinosi savo pareigomis. Čia pavyzdžiu gali būti Vilniaus Katedros Kapitula : pasiturinti ir labai įtakinga bažnytiniame bei politiniame krašto gyvenime, prie jos spietėsi nemažas skaičius dvasiškių — kanau- ninkų iš kilmingųjų šeimų, kurių daugumas buvo svetimšaliai ir neretas turėjo kitas bažnytines pareigas ir jų beneficijas bei valstybines tarny- bas ir net neturėjo kunigystės šventimų, ir užtat vyskupijos pasto- racijai buvo veik nenaudingi. Taip 1556 m. į kapitulos kanauninkus buvo pakeltas Lenkijos valstybės vicekancleris, Gniezno prepozitas ir Krokuvos kapitulos dekanas Jonas Przerebski, nors ir labai prakil- nus dvasiškis, vėliau tapęs Vilniaus kapitulos prepozitas ir 1558 m. 13 geguž. paskirtas Chelmno (Kulmos) vyskupu **); 1565 m. 23 rugs. buvo pakeltas į Kapitulos kanauninkus ispanas Petras Rojzijus, Vil- niaus šv. Jono bažn. klebonas, Kražių kanauninkas ir karališkasis juriskonsultas, 1569 m. užėmęs Kapituloje Kustoso pareigas, nors teturėjo tik dijakono šventimus ; tiesa, tai buvo labai aukštos kultūros žmogus, turįs to meto Vilniaus gyvenime daug nuopelnų, vadovavęs Teisei studijuoti mokyklai, parapijinei mokyklai ir bendradarbiavęs 1566 metų Lietuvos Statuto II laidos redakcijoje 3). Gi 1570 m., išskyrus vieną lietuvį Mikalojų Korizną, visi kanauninkai buvo sve- timšaliai, kaip tas matyti iš Kapitulos aktų 3?)

Kita aplinkybė buvo ypač sunki, tai nebuvimas Lietuvoje aukš- tesniųjų mokyklų, kuriose būtų mokomas ir katalikiškoje dvasioje auklėjamas Lietuvos jaunimas ir iš jo turėta pašaukimų dvasiškių luomui, gi šių paruošimui irgi nebuvo specialios mokyklos — semi- narijos. Vyskupas V. Protasevičius projektavo pavesti Krokuvos akadomijai steigti Vilniuje aukštesnę mokyklą, tačiau smulkesnių duomenų neturime, ar kas nors konkrečiai buvo daryta, matomai, šis planas buvo pakeistas galimybe atkviesti tt. jėzuitus, — galutinoje išvadoje, kaip matysime vėliau, jis pakrypo ta linkme, parsikviesdamas pastaruosius, bet tai įvyko vėliau.

34 Cfr. Koše. Zamk., p. III, pp. 43, 45. S Cfr. op. cit., p. 51; 3 Cfr. op. cit., p. 53. Išnaša buvo cituota aukščiau (išn. 21).

64 J. BIČIŪNAS

Tuo tarpų ir naujas Vilniaus vyskupas buvo užimtas daugeliu pašalinių darbų : senatoriaus pareigos ir karaliaus dvaro politika su tuo metu vedamais karais dėl Livonijos, Liublino Sutarties (Unijos) paruošiamieji darbai. Prie to viso dar reikia pridėti ir ano meto vysku- po, kaip didiko ir senatoriaus, gyvenimo būdas, sugaištant laiką iškil- mėms, reprezentacijoms, seimams ir atostogoms, kurias praleisdavo už miesto ribų, ilgais laiko tarpais nereziduodamas savo kūrijoje. Dėl suminėtų aplinkybių pirmaisiais savo vyskūupavimo metais Protase- vičius neatsidavė savo pareigoms tiek, kiek vėliau galime matyti ; čia, neabejotinai, turėjo įtakos bendra neaiški bažnyčioje padėtis prieš užbaigiant Tridento Visuot. Susirinkimą ir tik pastarojo nutarimų šviesoje buvo nustatyta aiški darbo, priemonių ir bažnytinio gyvenimo atnaujinanti kryptis. Nežiūrint to, Katedros Kapitula, visada buvusi savo reikiamoje aukštumoje, iš kurios tarpo buvo pakeliama gana daugelis į įvairių vyskupijų vyskupus, kuriai ir pats vyskupas priklausė, pakartotinai vyskupui priminė jo pareigas vyskupijai, padarydama priekaištų del ilgo nerezidavimo savo kūrijoj, ir ypač atkreipė dėmesį į vis smarkiau beplintantį protestantizmą. Iš Kapitulos aktų kronikos matyti, kad tokios intervencijos buvo padarytos 1557 7), 1560 38) ir 1562 m. 3?).

Tačiau nežiūrint to, kas čia buvo pasakyta, tai nereiškia, kad Protasevičius būtų visai apleidęs savo vyskupiškas pareigas. Jis pa- sirūpino, kad Katedroje būtų geras pamokslininkas, turint galvoje, jog ją lankė miesto diduomenė ir karaliaus dvaras, parūpindamas jam tinkamą beneficiją, pavesdamas tam reikalui net savo privačią nuosa- vybę Borodzice dvarą su jam priklausomais 5 kaimais, o vėliau savo mūro namus Vilniuje. Praplėtė ir pagerino katedros mokyklą. Sušaukė 1559 m. ir 1563 m. diecezinius sinodus. Protestantų atžvilgiu jis pasiliko toks pat kietas, kaip ir Lucke, nors pasėkos laikinai ir nebuvo apčiuo- piamos.

Iš šio periodo esamos padėties Lietuvoje turime patikimų infor- macijų. Taip 1557 metais Hozijus karaliaus vieekanclerio, Kapit. kanauninko, nominuoto Chelmo vyskupo Jono Przerebskio iš Vilniaus informuojamas, kad katalikų padėtis Vilniuje esanti sunki: bažny- čios tuščios, visi ten ne katalikų tikėjimą seka, bet Radvilą ir jo anto- ritetą, kuris tikėjimo dalykuose daugiau esąs galingas, negu visi

* Ci. Košc. Zamk., p. III, p. 44: « Kapitula donosi biskupowi o nowich sektach : luterskiej, zwinglijanskiej i anabaptystinskiej, mającijch schadzki na Luki- szkach, w palacu Mikolaja Radziwilta, wojew, wileūski, i ostrzega biskupa, aby jako pasterz Zz urzędu swego zapobiegal zlemu nakazai modly i procesje publiczne po calej djecesji na uproszenie zmilownia Božego i zachowania w jednošci koseiola swego ».

* Cir. op. cit., p. 46.

* Cfr. op. cit., p. 48.

WALERJAN PROTASZEWICZ SZUSZKOWSKI BISKUP WILENSKI

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius.

Varmijos vyskupas kardinolas Stanislovas Hozijus.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 65

vyskupai *9). Panašiai rašo ir karališkasis pamokslininkas Lukas Agui- linus, išreikšdamas baimę, kad ir patį karalių klaidatikiai galį sau pasiglemžti *. Vienok jau tais pat metais Hozijų pasiekia iš Tomo Bonaventūros žinios apie vyskupo Protasevičiaus griežtą poziciją, neleidžiant laidoti klaidatikio bažnytinėse kapinėse *. Kard. Hozijus todėl savo laiške Protasevičių giria už kietumą ir ragina vieningai su kitais vyskupais laikytis užimtoje linijoje, kartu peikdamas karaliaus toleranciją 8). Vilniaus vyskupas ilgame laiške paaiškina Hozijui, kodėl jis klaidatikių nelaidoja su bažnytinėmis apeigomis katalikų kapinėse. Toliau nupasakoja, kaip jam sunku yra vesti tą kovą: be karaliaus, sako, paramos jam darbas neįmanomas; dėkoja Hozijui už moralinę paramą“). Kitame laiške beviltiškai skundžiasi, rašy- damas, kad Dievo Bažnyčios reikalai yra tik Dievo rankose “S,

Tuo tarpu, kai pats Protasevičius tokiu būdu Hozijui nusiskundžia apie sunkų darbą savo vyskupijoje, Vilniaus Vaitas Augustinas Rotun- dus, (žinomas savo kietumu klaidatikių atžvilgiu ir vadinamas mažuoju

“* Cfr. Episi. Hos., t. II, p. 2, n. 1872 : Joannes Przerębski Nominatus Chel- mensis-Hosio, Vilna 1557 Mart. 4, pp. 911-913: « Hic prope modum deserta sunt templa, omnes seguentur non religionem, sed auctoritatem ejūs (Radvilo), gui ea in Te potest plus guam omnes Episcopi ».

*1 Cfr. op. cit., n. 1890 : Lucas Aguilinus Conc. Regis-Hosio, Vilnae 1557 De- cembr. 5, p. 927 są. : « Cultus enim divinus tepescit, iustitia exulat et omnis pietas prorsus evanescit ».

*2 Cfr. op. cit., n. 1707 — Bonav. Thomas — Hosio, Vilnae, 1557 Febr. 11, p. 782 są.

“3 Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1717, p. 790 są. : Hosius-Valeriano Episcopo Vilnensi. Heilsbergae 1557 Mart. 4.

+ Ruam ob rem non possum non vehementer laudare Dem. Vestram, guae vere nunc episcopum agerė videtur, dum ovium suarum saluti per diseiplinam etiam ecclesiasticam prospicere conatur... Efficit autem cum Dei auxilio, si conspira- tione cum aliis dominis episcopis et catholicis senatoribus iactu, ascenderit ex adverso, ac murum se pro domo Izrael opposuerit, et praelia Domini fortiter dimicaverit ». Cfr. RosTowskI, Hist., p. 60 są.

* Cfr. op. cit., n. 1773: Valerianus Episcopus Vilnensis-Hosio. Vilnae 1557 Junii, p. 835 : «cum seilicet non communicant nobis vivi, nihil etiam nobiscum habeant commune et mortui. Sed parvum vel nihil prorsus ista profuerunt., Tentata fuerunt a me in re huiusmodi et multo plura, supplicatum fuit et Mti. Regiae, cui non sine causa datus est gladius, profusis etiam saepenumero lacrimis meis; sed laterem lavi hucusgue ». Į patarimą Hosijaus, kad jis savo veiklą koordinuotų su kitais vy- skupais, atsako : + Facerem revera libentissime et prompto animo omnia ista et facio, ubi potero ; sed ubi sunt et gui sunt illi, citra omnem assentationem, praeter uni- cam R. Dnem. V., gui tantum fervorem et amorem in perielitantem religionem unice habsant ... Animus guidem mihi, carissime Dne. Episcope, promptus est, teste ipso Deo... sed multa sunt, guae obstant, et nisi Princeps voluerit, frustra sunt omnes conatus nostTi ... Dni nihilominus Vestrae, uti observandissimo et carissimo fratri meo plūurimas habeo gratias, guod me in rebus huiusmodi ... turbatum cor meum solatur... ac animum confortat ».

* Cir. op. cit., n. 1868, p. 908 — Valerianus Episc. Viln. — Hosio, Vilnae 1557 Nov. 3.

[61]

66 J. BIČIŪNAS

Hozijum), Varmijos vyskupą informuoja, kad. Vilniaus vyskupas esąs. per švelnus su protestantais ir prašo, kad šis jį paskatintų *). Kitame gi laiške jis Hozijui už tai dėkoja ir rašo, jog jis jau du kartu Pro- tasevičių paraginęs ir parėmęs, nors Vilniaus vyskupas tik žodžiais ir ašaromis privačiai skundžiasi, bet per mažai veikiąs *). Tačiau ir pats Rotundas kitame laiške prisipažįsta Hozijui, kad ir jis pats esąs Radvilo priklausomybėje, taigi tenką ir jam pačiam jo priboti ?8,

Iš tos trumpos apžvalgos matome Vilniaus vyskupo Protasevi- čiaus pirmųjų metų sunkumus, ryžtą ir nuoširdumą savo pareigoms, toliau paseksime Protasevičiaus darbą jaus užsibaigus Tridento Susi- rinkimui, kuris išaiškino susidariusią Bažnyčioje padėtį ir parodė efektyvų kelią drausmei ir pagerinimams įvesti.

2. VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PROTASEVIČIAUS INI- CIATYVA PARKVIEČIANT IR ĮKURDINANT TĖVUS JĖZUITUS VILNIUJE

Matėme, jog vyskupas V. Protasevičius dar būdamas Lucke ko- vojo su protestantais ir pačiame Vilniuje, nors ir būdamas užimtas daugelio kitų pareigų, laikėsi kietai ir nenustojo sielotis, kokiu būdu užkirtus kelią jau giliai šaknis beileidžiančioms protestantų klaidoms savo naujos vyskupijos katalikų tarpe. Jis aiškiai matė, kad neuž- tenka tik priešintis ir ginti katalikų pozicijas. Reikalinga plačiu mastu organizuoti puolimą, nesiribojant vien tik religine sritimi. Būtina pakirsti pačias šaknis, iš kurių želia ir plečiasi prieškatalikiškos atžalos. Nematydamas galimumo tai atsiekti vien savo jėgomis, tai yra Vil- niuje esančios dvasiškijos pagelba, jis ieškojo būdų iš svetur šiam rei- kalui gauti paramos.

Svarbiausiu būtinumu jis laikė reikalą pakelti katalikiškąjį švie- timą, steigiant naujas ir stiprinant esamas žemesniąsias katalikiškas mokyklas, bet visų pirma rūpinosi atidaryti Vilniuje aukštąją mokyklą- akademiją, kuri būtų to sustiprinto katalikiško švietimo sistemos pa- grindas. Joje būtų ne tik mokoma ir auklėjama taip reikalinga gerai

* Cir. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1862, p. 905. — Augustinus Rotundus Advo- catus Vilnensis-Hosio. Vilnae 1557 Oct. 19 : « Per litieras hortetur potius R. Diio. V. Episcopum nostrum, ne et ipse frangatur animo ac se ita, ut solet, in otium ab- dat ; progrediatur in palestram aliguando, agat aliguid potius guam nihil.

* Cir. op. cit., n. 1870, p. 910, Augustinus Rotundus Advoc. Viln.-Hosio, Vilnae 1557 Nov. 3: + Ergo guidem cum antea, tum vero aceeptis R. Dnis. V. lit- teris bis jam illum sum, non sine tamen occasione, adhortatus, hesterno praeser- tim die, gui animarum memoriae dicatus erat ... Ibi homo prope in lacrimas effusus multa gueri, suam curam et solicitudinem iactare. Sed mihi profecto verbis non satisfacit : praeter enim privatas guerelas nihil agit amplius ».

* Cir., op. cit., n. 1586, p. 693, Augustinus Rotundus-Hosio, Vilnae 1556 Martii 22.

PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 67

paruošta ir skaitlingesnė dvasiškija, bet ir pasaulietiškasis jaunimas ten galėtų gauti katalikišką auklėjimą, ir tuo jis būtų atitrauktas nuo pro- testantiškų mokyklų užsieniuose, kuriose jis persiimdavo protestan- tizmo klaidomis ir tapdavo jų skleidėju savo krašte ir savo aplinkoje.

Vyskupas Protasevičius anksčiau būvo manęs prašyti Krokuvos akademijos steigti Vilniuje aukštąją mokyklą — kolegiją (tarp kita ko patariamas katedros kapitulos kanauninko Lauryno Volskio, kuris buvo vienas iš patikimiausių vyskupo bendradarbių), bet vėliau nu- krypo į Jėzaus Draugiją. *?.

1564 m. Varšuvos seimo metu Protasevičius susitiko su Popie- žiaus Legatu kard. Commendone. Nušvietęs jam savo vyskupijos pa- dėtį aukštosios mokyklos reikalu, prašė jo patarimo. Kardinolas jam rekomendavo tėvus jėzuitus. Be abejo, Protasevičius turėjo progos pakalbėti ir su kardinolą lydėjusiu jėzuitų Baltazaru Hostovinu, kurį vėliau matysime pirmuoju atvykusį į Vilnių. Nuo to laiko Protase- vičius pradėjo rimtai galvoti apie jėzuitų atkvietimą, juo labiau, kad ir kard. IHozijus jam tai patarė ir ragino sekti jo pavyzdžiu, kuris juos jau kurdino Braunsberge **.

Nors karalius Ž. Augustas buvo davęs savo sutikimą tėvams jėzu- itams kurtis Vilniuje ir čia atidaryti savo mokyklas, tačiau jėzuitams atvykimą užvilkinus, toliau tuo nesidomėjo, būdamas užimtas valstybės reikalais. Todėl vyskupas Protasevičius nesulaukė iš karaliaus nori- mos paramos nei kovoje prieš naujo tikėjimo skleidėjus, nei katali- kiškų mokyklų steigimo reikalu. Ano meto šaltiniai rašo, jog karalius bažnytinio tribunolo sprendimams prieš klaidatikius neteikė « brachium saeculare » — civilinės valdžios vykdymo priemonių, kaip kad buvo prie jo tėvo Zigmanto I-jo*!. Dėl katalikiškų mokyklų steigimo ne- darė jokių konkrečių žingsnių ; išskyrus pažadų, vyskupas nieko iš

* Cfr. A. R. S. J., Pol. 50, fol. 50: «... venerunt in mentem ut Academicos Cracovienses ad instituendum Collegium aceerserit. Verum familiaris ejus guidem Laurentius Wolski canonicus Vilnensis et Thesaurarius atgue auditor ipsius, vir gravis, prudens ac probus, suasit ut ante omnia ad Cardinalem Hosium pro consilio recurreret, et statimgue misit unum ex famulis in Prūssiam, gui cum hoc responso ab optimo Cardinali Hosio 1568 redit, ut loco Academicorum Cracoviensium, guam primum SŠocietatem vocaret et fundaret >». Tačiau čia rankraščio « Collegium Vil- nense » autoriaus būta netikslaus, ir tas « statim » klaidinantis, nes šiuo 1568 m. laiku jau nebebuvo kitos kalbos, kaip apie jėzuitų atvykimą, nes buvo tik laiko klau- simas. Apie Protasevičiaus norą tuo metu pavesti Krokuvos Akademijai kolegijos steigimą kituose šaltiniuose ir ypač Varševiciaus Compendium visai neminima. Maty- ti, vyskupas Protasevičius galėjo anksčiau turėti tokį sumanymą, kada jėzuitai vis delsė su atsakymu.

“ Cfr. A. R. S. J., Pol. 65, Historia Collegii Vilnensis, fol. 75 v.

= Cfr. Zigmanto I suteikta Vilniaus vyskupui Povilui Privilegija prieš here- tikus 1542 m., pas M. Balinski, H. M. Vilna, t. II, pp. 142-150, (imta iš Vilniaus Kapitulos archyvo rankraščių).

68 J. BIČIŪNAS

karaliaus nesulaukė 52. Tačiau ir protestantų atžvilgiu karalius lygiai buvo abejingas, net ir jų spaudžiamas. Pastarieji buvo daug galin- gesni, tačiau ir jiems nedavė leidimo steigti aukštesniąją mokyklą.

Gal būt, Protasevičius dar nebūtų taip skubiai ir energingai ėmę- sis kolegijos steigimo, jei ne minėtos protestantų pastangos (kaip rašo pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Varševicius savo « Compendium? e») * steigti Vilniuje aukštesniąją mokyklą, kokios jau veikė Vokie- tijoje, ypač Karaliaučiuje, ir kur pastarosios iniciatorius buvo tas pats Radvilas Juodasis. Radvilas mirdamas 1565 m. testamentu paskyrė tai būsimai Vilniaus mokyklai visas įplaukas iš jo išleisto Šv. Rašto par- davimo, gi didikai protestantai, reikalaudami iš karaliaus leidimo, patys žadėjo surinkti lėšų jos išlaikymui iš jiems priklausomų žemių, jas apdedant specialiais mokesčiais 54.

Mirus M. Radvilui Juodajam, protestantų įtaka pas karalių su- mažėjo ir Protasevičiaus iniciatyvą lengvino, juo labiau kad vyriau- sias Radvilo Juodojo sūnus — Mikalojus Kristupas Našlaitėlis 1567 metais perėjo į katalikybę “.

a) Vysk. Protasevičius perka namus ir organizuoja lėšas būsimai mol- so įstaigai.

Vyskupas V. Protasevičius, sekdamas kardinolu Hozijum, kuris Prūsijoj — Braunsberge 1664 m. jau įkurdino jėzuitus, ir Plocko vys-

> A. R. S. J., Pol. 75, fol. 302 v.: « Guia Regem ipsum seriis commomere ad- hortationibus minime dubitavit : guatenus Orthodoxae fidei in Regno suo tuendae ac protegendae iuratum pectus, per dissimulationem, non proderet perfidiae. Verum cum, apud Regem nihil serio aggrediente (paskutiniai du žodžiai pataisyti : praeter promissa) pertinaci licet guippe trium supra decem annorum opera, non guidgūuam proficeret».

Pol. 75. Historia seu succincta narratio ..„, fol. 298: «4 Reverendissimus Vale- rianus Episcopus Vilnensis, cum antea auzxilia 2 Rege frustra petiisset ».

Pol. 65, Historia Collegii Vilnensis Soc. Jesu, £0l 75 v.: « Haec omnia bonus episcopus ad Serenissimum Regem Poloniae Sigismundum Augustum auxilium po- stulans deferebat... Sed cum nihil proficeret, propterea guod decreta iudiciorum spizitualium exeguutionem non mandarentur ».

* Cfr. Pol. 65, fol. 75 « Hoc periculo multo magis incitatus Episcopus totum animum ad fundationem Collegii adiecit». Fol. 113. « Hac re maxime permotus Valerianus Episcopus Viln. ilorum conatus antevertendos statuit, et contrarium zemedium adhibandum, ut Collegium Societatis nostrae ... fundaret ».

* Cfr. Pol. 65, f0l. 75v : « Palatinus ... pecuniam omnem guae ex Bibliis maximo sumptu, Collegium haereticorum, ut hac ratione haeresis in perpetuum pro- pagarentur, testamento religuit. Tdem nobilitas urgebat, et saepius a Serenissimo Rege postulabat, segue daturam certum censum ex singulis agrorum iugeribus per- petuo pollicebatur ».

"Tą patį pažymi ir Varševicius, op. cit. Pol. 65, f0l. 113, Compendium : «.. „id in conventibus particularibus agebat, et in Comitiis publicis a Rege petebat, ut Col- legium ad docendas literas Vilnae institueretuT, guod nusguam adhuc esset in Magno Ducatu Lithuaniae ».

“5 Cfr. MERCzZYNG, Mikolaj Krzysztof Radziwill Sierotka i jego przyjęcie Katoli- cyzma Ww. T. 1567, Przegląd Historyczny, t. XII, 1911 p.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 69

kupu Andriejum Noskowskiu, kuris sekančiais metais Pultuske suda- rė sąlygas jėzuitams atidaryti savo kolegiją, žinojo, jog iš svetur atvyk- | stantiems vienuoliams, dirbsiantiems reikalingą ir naudingą vyskupi- joje darbą, vietos vyskupas turėjo parūpinti materialines įsikūrimo sąlygas. Tam tikslui jis ieškojo pirkti ar statyti būsimai kolegijai namus, ir, kaip rašo Varševicius minėtame Compendium'e ir skaitome platesnėje kronikoje, ypatinga Dievo Apvaizda čia atėjo Protase- vičiui į pagelbą. Karaliaus sekretorius Mikalojus Jasinskis sutiko vys- kupui parduoti savo namus, kuriuos savo giminei ant vyskupijai pri- klausomo sklypo buvo pastatęs jo dėdė, buvęs Vilniaus kapitulos ka- nauninkas ir vyskupijos prokuratorius, — ir tai kaip tik su sąlyga, kad juose būtų patalpinta steigiamoji jėzuitų kolegija.

Tie namai stovėjo tarp šv. Jono bažnyčios ir vyskupijos kūrijos. Jie buvo dviejų aukštų su salėmis ir gyvenamais kambariais, kiemu, sodu, fontanu ir tarnams bei ūkio reikalams pastatais. Vyskupas tą patalpą laikė labai tinkamą ir pradžiai pakankamą būsimai kolegijai : arti vyskupijos kūrijos, gi gretimus pastatus buvo galima išpirkti reikalingam kolegijos praplėtimui ; todėl jis daug nesvarstydamas juos nupirko, sumokėdamas 10,000 florenų. Toliau, vyskupas išleido dar porą tūkstančių florenų įvairiems vidaus pertvarkymams ir pritai- kymams ; įrengė juose koplyčią, paskirdamas jai daug sidabrinių rei- kmenų ir liturginių rūbų. Penkis tūkstančius ilorenų paskyrė būsimai kolegijai ir juos paskolino Mikalojui Radvilui. Šios sumos procentai buvo paskirti tos kolegijos išlaikymui. Be to, testamentu jis dar užra- šė kolegijai : 1) visą savo turimą, sidabrą, kurio vertė buvo didesnė negu 4000 florenų, 2) savo pinigus, kurie liktų po jo mirties, apmokėjus visas sąskaitas ir kitokius testamento įpareigojimus, ir 3) javus ir medų, kurie liktų po jo mirties. Šį testamentą jis vėliau kas metai pa- kartodavo, nepakeisdamas savo valios **. Protasevičius turėjo galvoje ateity kolegijai pavesti daugiau turto, reikalingo jos darbų vykdymui. Padaręs pradžią ir įgijęs pastogę, kur galėtų apsistoti pirmieji tėvai jėzuitai, jis tuojau ėmėsi žygių juos parkviesti. Mūsų minimi šaltiniai nepagaili aprašyti tų rūmų grožio. Esą, visame Vilniuje, išskyrus kara- liaus rūmus, beveik negalima buvę rasti gražesnių. Ir pats vyskupas jais didžiavęsis **.

“ Cir. Pol. 65, Compendium, fol. 114.

* Cfr. Pol. 65, Compendium, iol. 113r «...nulla fere praeter regias aedes, Vilnae Teperetur melior ».

Pol. 65, fol. 767 : « Nulla sane in civitate Vilnensi ista domo meliore materia, aut firmius est exaedificata, et lata fere in inferiore partie concamerata, in media aeream mediocrem cum fonte perennis aguae ex canalis ducto, hortulumgue satis amenum ; in superiore vero hypocausta et habitationes satis commodas continens ». + Habitatio collegii est ampla et plane magnifica, vixgue parem habet in tota civi- tate, excepta regia ; nec seio collegium in Italia, guod huic domui possit comparari ». Germ. 151, fol. 204. L. Maggsius-P. Generali. Vilna, 1570. VII. 7.

70 J. BIČIŪNAS

b) Rašydamas Braunsbergo jėzuitų kolegijai, vysk. Protasevičius kviečia jėzuitus abvykti ir įsikurti Vilniuje.

Taip pasiruošęs, Protasevičius kreipėsi į Braunsbergo tėvus jėzui- tus, kviesdams juos atvykti į Vilnių, įkurti kolegiją ir priimti šiam rei- kalui skirtą jo fundaciją *. Per pasiuntinį pasiųstame 1568 m. rug- piūčio 20 dieną ilgame laiške Braunsbergo jėzuitams, Protasevičius tarp kita ko rašo, kad, jausdamas savo pareigų atsakingumą, ieškojęs priemonių, kuriomis jis galėtų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje daugelio čia paplitusių klaidatikybių susilpnintą katalikų tikėjimą su- stiprinti iv atnaujinti. Jo mintys nukrypusios į savo mokyklomis pagar- sėjusią Jėzaus Draugiją. Jau esąs nupirkęs patogius namus ir juos įruošęs, kur atvykę pradžioje jie galėtų apsistoti ir pradėti kūrimosi darbą, gi ateityje turįs galvoje parūpinti reikalingą ir proporcingą kolegijos veiklai egzistencijos ekonominį pagrindą; prašo kaip grei- čiau atsiųsti į Vilnių vieną kitą mokytą iš jų kolegijos vyrą, kuris visa tai, kas steigiamai kolegijai paruošta, perimtų savo nuosavybėn ir drauge su juo pačiu visa, kas yra reikalinga, paruoštų kolegijos įkūri- mui *?. Tas pats pasiuntinys atvežė vyskupo laišką ir kardinolui St. Hozijui, rašytą tą pačią vrugpiūčio 20 dieną, kuriame, kaip ir jau minė- tame tėvams jėzuitams, vyskupas nusiskundė paplitusia Lietuvoje herezija ir pašlijusia Katalikų Bažnyčios padėtimi; sakosi, jog jis, sekdamas kardinolo pavyzdžiu ir patarimais visų pirma parūpinti būsimai kolegijai patalpas, jau pirkęs erdvius ir patogius kolegijai namus, stovinčius prie pat kūrijos namų ir nuo bet kokio triukšmo izoliuotus, 0 tėvų pragyvenimo pradžiai paskyręs tam tikrą pinigų sumą. Dabar jis prašąs, kad tėvai jėzuitai iš Braunsbergo kolegijos

* Varševicius savo Compendiume rašo, jog Protasevičius laišką rašęs pačiam Austrijos Provincijolui Laurynui Maggio, tačiau Protasevičiaus laiško tekste ar ti- tuluojant tai nėra pasakyta, rašytas bandrai Brunsbazrg, o jėzuitų kolegijai. Pagal Varševicių ir St. Bednarski savo studijoj Geneza Akademji Wileūskiej, in Księga Pamiątkowa Universitetu Wileūskiego, Wilno 1929 m. p. 1-22, taipgi rašo, kad Pro- tasevičiaus laiškas buvo siųstas L. Maggio. Kadangi tuo metu L. Maggio buvojo Brunsbsrge visituodamas kolegiją, tai tas laiškas kaip tik ir buvo įteiktas pačiam provincijolu, kuris šiam prašymui ir davė tolimesnę eigą.

* Cir. FR. SACHINI, Historia Societatis Jesu, pars II, Lib. IV, p. 181 : «+ Guo vero hoc per vos Christi operarios strenuos commodius agi possit ; primo domicilium satis commodum vestro instituto jam curavi, deinde et praedium unde necessaria Societati vestrae non aspernando esse potuerint. Verum, ut de his, guae sunt jam paraia, et de caeteris, guibus opus adhuc esset, tanto melius, et certius possit con- stitui; Reverendas Paternitates Vestras obnixe peto, ut pro vestro in Ecelesiam Christi zelo saneto, unum atgue altrum virum doctum ex Collegio vestro ad me Vilnam ad certum tempus guam primum mittere dignetur, gui guasi prodromi, ūna mecum omnia e2 praeparent, guaecumgue ad professionem Societatis Vestrae videbuntur reguiri, simulgue eorum bonorum, guae jam sunt parata possessionem accipiant ».

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 71

atsiųstų vieną kitą, bent laikinai, tėvą, su įgaliojimais perimti tuos namus jų nuosavybėn. Kadangi jo sveikata esanti silpna, norįs, kad tai būtų padaryta kaip galima greičiau. Jis tikisi, kad kardinolas padės jam šiame reikale ir už tai iš anksto jam širdingai dėkoja *?.

Vyskupas Protasevičius buvo įsitikinęs, kad jo prašymas, tarpinin- kaujant Hozijui, būs jėzuitų priimtas tuojau, todėl su pasiuntiniu buvo atsiuntęs net vežimą ir kita, kas reikalinga kelionėje jėzuitams į Vilnių. Gi pasiuntinys — vyskupo dvariškis — savo ruožtu dar aiškino patį reikalą, ypač pabrėždamas skubos reikalą dėl vyskupo silpnos sveikatos.

Tuo metu Braunsbergo kolegijos reikalams tvarkyti kaip tik buvo atvykęs Austrijos provincijolas tėvas Laurynas Maggio (tuomet Len- kija priklausė Austrijos provincijai), kuriam rugpiūčio 29 dieną ir buvo įteiktas vyskupo Protasevičiaus laiškas, rašytas Braunsbergo kolegijai (pasiuntinio kelionė iš Vilniaus į Braunsbergą — Prūsiją arkliais, atrodo, užtruko 9 dienas, nes rugpiūčio 30 d. L. Maggio vyskupui Protasevičiui laiške rašo, jog jis vakar gavęs iš jo laišką).

Šiame laiške tėvas provincijolas, pasidžiaugęs Vilniaus vyskupo pasiūlymu ir įvertindamas jo iniciatyvą, atsako, apgailestaudamas, jog be Generolo žinios jis pats vienas šio pasiūlymo priimti negalįs, nes tik ano kompetencijoje yra naujų kolegiją steigimas. Be to, toliau rašo, jei ir tai būtų jo galioje, nepramatąs kokiu būdu tai būtų galima padaryti šiuo metu, kai trūksta tėvų ir jau atidarytoms kolegijoms. Tačiau, kad neatrodytų, jog jis vyskupo pasiūlymo nevertinąs, tai, kas esą jo galioje, padarysiąs : visą reikalą perduosiąs Generolui Bor- gijai ir vyskupo laiško nuorašą jam persiųsiąs. Jis tad, jei ras galima, ateis į pagelbą Vilniaus vyskupui ir Lietuvai. Jeigu jis iš Generolo gausiąs teigiamą atsakymą iki šv. Martyno — iki savo grįžimo į Au- striją, jis pats vyksiąs į Vilnių jo aplankyti ir kolegijos reikalus tvar- kysiąs, drauge susipažindamas su vieta ir žmonėmis ; bet jeigu iki to laiko nesulauksiąs tokio pavedimo, o tik vėliau, tada atvyksiąs vicepro- vincijolas Sunyer'as, kuris tvarkysiąs reikalus pagal Generolo pave- dimą *!. Pabaigoje pažymi, jog Jėzuitų Ordinas turi daugelį jaunų

“ Cfr. apud FR. SACHINI, Hist. Soc. Jesu, Roma 1649, p. 180 są. p. III, Lib. IV. « Emi igitur in primis domum caementitiem olim Dominorum Jasinski... cum aliis multis commodis Collegio ... satis aptam tum vel eo maxime, guod eo loci sita est, ut et Episcopi Vilnensis Curiae sit valde vicina et ab omni strepitu opificiium longe semota ... Nunc illud mihi restare videtur, ut illustrissima et Re- verendissima Paternitas Vestra, pro suo in me valde propenso animo, unum atgue alterum virum prudentem ex hac Societati Brunsbergensi dignetur ad me Vilnam mittere ».

* Cir. A.R.S.J., German. 120, fol. 13r — 13v, Epistola L. Maggii — Valerjano Eppo Vilnesi, He'spergae 30 Augusti 1568.: « Pro posteriore ingentes ago totius Societatis nostrae nomine D. V. Reverendissimae gratias ... Caeterum hanc meam voluptatem illud non parvum perturbat ac molestia inficit, guod ejūs tam piae peti- tioni satistacere non possim ... sed in hac re duo me impediunt, guominus et

72 J. BIČIŪNAS

daigelių — naujokyne, kurie dar turi išaugti ir pasiruošti darbui. Čia, be abejo, jis turėjo galvoje skaitlingą naujokyną Romoje prie šv. An- driejaus bažnyčios, kuriame 1567 metais buvo įstojęs ir Stanislovas Varševicius, pirmasis būsimosios Vilniaus Kolegijos rektorius 92,

Provincijolas L. Maggio, persiųsdamas Generolui Borgijai vyskupo Protasevičiaus laišką ir pavaizduodamas kūrimosi sąlygas Vilniuje, pabrėžė, jog ateityje iš Kolegijos Vilniuje galima tikėtis didelių darbo vaisių “. Kardinolas Hozijus savo ruožtu irgi parašė laišką į Romą.

Iki aukščiau minėto termino provincijolui L. Maggio iš Generolo atsakymas neatėjo, ir jis iš Braunsbergo išvyko į Vieną ir ten sulaukė iš jo neigiamą atsakymą. Generolas vyskupo Protasevičiaus fundacijos nepriėmė ir Maggio pavedė apie tai pranešti Vilniaus vyskupui. Šis, tačiau, pirmiau negu duodamas atsakymą į Vilnių, šiuo veikalu pasi- tarė su kardinolu Commendone, kuris pabaigoje 1568 metų atvyko į Vieną kaip Nuncijus prie ciesoriaus Maksimilijono. Kard. Commen- done griežtai pareikalavo, kad toks Generolo nusistatymas jokiu būdu Vilniaus vyskupui nebūtų praneštas, nes tokia nelaukta žinia ir pastan- gų neįvertinimas gali ligotą vyskupą mirtinai sukrėsti, o, be to, tokia Kolegijos įsteigimo Vilniuje galimybė iš viso gali nebepasikartoti, ypa- tingai jei mirtų vyskupas Protasevičius. Todėl Maggio, vietoj neigiamo atsakymo į Vilnių, rašo vėl Generolui, remdamasis kardinolo Commen- done autoritetu ir samprotavimais, jog geriau reikėtų tėvams jėzui- tams atsisakyti kokios nors kolegijos Italijoje, negu praleisti šią progą, juo labiau, kad Vilniaus fundacijos priėmimas pradžioje nereikalauja daugiau kaip dviejų ar trijų žmonių, kurie pamažu Kolegiją galėtų kurti ir taip reikalą pagal galimybes privesti iki galo. Prideda tik tiek, kad jis pats iš savo provincijos jokiu būdu negali pasiųsti tėvų į Vil- nių 4,

D. V. Rmae desiderium impleam et meum ; alierum guod Collegii alicuius novi onus assumere mihi non est integrum sine authoritate et consensu R. P. N. Gene- ralis, alterum guod etiamsi mihi liceret, non video tamen guomodo, hoc praesertim tempore, possem tantam provinciam aggredi in tanta gua laboramus penuria opera- riorum ... Ne tamen D. V. Rmae zelum ac pietatem videar negligere, guod meum est, jam tacio. Seribo enim in Urbem R. P. N. Generalem de hac re tota, exem- plumgue etiam literarum D. V. Rmae ad nos illi transmitto, ut si guo modo fieri poterit Rum Episcopum Vilnensem cum Lithuania adiuvet ».

** Cfr. Op. cit. Pol. 65, fol. 76v. : « Esse guidem in Societate multas teneras plan- tulas, sed eas rigari adhuc et exercere in muneribus Societatis oportere, usgue ad praefinitum tempus ».

* Cfr. Ibid., « Itague missis in Urbem literis et spe fructus amplissimi guae ex illo Collegio speraretur, proposita ».

* Cfr. German. 150, fol. 8v. — L. Maggius P. Generali, Viennae 5. I. 1569; +Io non so potuto mancare di soddisiarlo, ma vedendo la strettezza di operarii, non ardisco sollecitare. Certo ė, che al principio si dovrebbe mandare persone, che soddisfacessero, per far' buon fondamento et guesti tali non potiriamo realmente dare di guesta provincia. Si che la P. V. vedera guello, che sari meglio, che io non insto, che si accetti, ne che si lasei».

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 73

Tuo tarpų Vilniuje nekantriai buvo laukiama klausimo išspren- dimo, kas matyti iš Augustino Rotundo laiško Hozijui, rašyto 1568 m., kuriame sakoma, kad vyskupas Protasevičius atidėliojimą siųsti tėvus jėzuitus į Vilnių skaudžiai išgyvena (permoleste fert). Jis esąs jiems viską parengęs ir nieko daugiau nelaukia, kaip tos dienos, kada jie galės pradėti savo darbą Vilniuje. Prašo todėl kard. Hozijų, kad jis padarytų įtakos provincijolui, kad šis nutrauktų bet kokį delsimą ir skubiai rūpintųsi tėvus pasiųsti į Vilnių, — anksčiau, negu Blan- drata atsiųs į Vilnių savo kai kuriuos mokytojus į protestantų mo- kyklą “, kurioje — Goštautų ir Radvilų namuose — jau daugelio pačių žymiausių Lietuvos kilmingųjų šeimų vaikai kartu su mokslu prisiima heretiškas klaidas 6.

Pastarasis provincijolo Maggio laiškas, paremtas Nuncijaus auto- ritetu, galutinai paveikė Generolą, kuris tačiau nesiėmė nei inicia- tyvos nei atsakomybės Vilniaus Kolegijai kurti, pavesdamas tai Au- strijos provincijolo Maggio nuožiūrai ir rūpesčiui. Maggio tada, nedve- jodamas, nes buvo įsitikinęs šios „B reikalingumu ir visokeriopa

3. PIRMIEJI JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ IR PRADEDA NEOFICIALŲ KOLEGIJOS KŪRIMO DARBĄ

Provincijolas L. Maggio, gavęs iš Generolo Borgijos tokį parė- dymą — kolegijos steigimą Vilniuje imtis savo nuožiūra ir atsakomybe, nusiuntė į Vilnių, kaip buvo nurodyta Generolo, mažą grupę jėzuitų, kurie vietoje pamatytų tai, ką Vilniaus vyskupas jau buvo paruošęs projektuojamai kolegijai, ir asmeniškai su juo aptartų tolimesnes kū- rimosi galimybes ir paruoštų tai, kas reikalinga naujos kolegijos veiklos pradžiai ; apie tai smulkiai turėjo būti pranešta provincijolui ir Gene- rolui.

* Blandrata, italas iš Piemonto buvo Mikalojaus Radvilo Juodojo gydytojas ir vienas uoliausių kalvinų mokyklos organizatorių ; atrodo, kad Radvilui 1565 m. mirus, iš Vilniaus išsikėlė ir rezidavo Brastoje. Iš čia jis ir toliau rūpinosi kalvinų mokyklos lygio pakėlimu, tikėdamas, kad jam pavyks ją pakelti į kolegijos — auk- štesniosios mokyklos — padėtį. Matyti, jis disponavo tam reikalui Radvilo testa- mento skirtu kapitalu. Kalvinų mokykla Radvilo namuose (vadinamuose Goštautų) veikė nuo pat perkėlimo kalvinų centro iš Lukiškių į Vilnių, tačiau dar nebuvo gerai pastatyta ir dėl stokos gerų mokytojų netrukus pradėjo smukti.

“ « Reverendus Dominus Vilnensis permoleste fert, differi spem suam de intro- ducenda hac Societate Jesuitarum, parata in eorum usum et habitationem habere se dicit omnia, nec guiguam optare magis, guam illum videre diem, guo eorum et Verbim Dei et litteras publice docentium vocem auribus haurire illi continget sui- gue huius studii et sumptus ad hune saltem capere fructum ... Jezuitas hic avide expectant ... in Gastoldica domo plurimi nobilium primi nominis libari, haeresi una cum litteris inbuebantur». Apud LukaszEwIcz, Histor., t. I, p. 120 są.

* Cir. Pol. 75, fol. 313v. — L. Maggius — P. Generali, Viennae 22. XI. 1569.

74 J. BIČIŪNAS

Šiai grupei vadovavo Austrijos provincijos viceprovincijolas Pran- ciškus Sunyer'as, kuriam šia proga provincijolas suteikė plačius įgalio- jimus tvarkyti Lenkijoje ir Prūsijoje esamas kolegijas 8. Su Sunyeru drauge buvo paskirti vykti du tėvai : Baltazaras Hostovinus, bohemas, kuris tuo metu buvo Olmuce, ir Andriejus Frisius, flandras, ir du bro- liai : Joakimas Petronillus, pramatytas eventualiai mokytoja žemes- nėse klasėse, ir Andriejus Zalęski. Su viceprovincijolu dar vyko ir jo nuolatinis palydovas brolis Vilhelmas anglas *?,

a) Jėzuitų viceprovincijolas Pr. Sunyeras su maža grupe atvyksta į Vilnių.

Apie pirmųjų jėzuitų atvykimą į Vilnių plačiai aprašo jau mums žinomos kronikos ir kiti šaltiniai. Kada Vilniaus vyskupas sužinojo, kad viceprovincijolui su grupe jėzuitų buvo duotas parėdymas vykti į Vilnių, pasiuntė į Braunsbergą vežimus (currus et eguos), kuriais jie būtų pargabenti į Vilnių. Kartu buvo pasiųstas ir vyskupo sekretorius, įpareigotas rūpintis pačia kelione ir su ja susijusiomis išlaidomis. Viceprovincijolas Pr. Sunyeras su savo grupe iš Braunsbergo išvyko 1569 metų rugsėjo mėn. 15 dieną : kelionė arkliais užtruko ilgokai :. rugsėjo 27 dieną jie pasiekė Trakus — trijų mylių atstume nuo Vil- niaus, ir ten vyskupo parėdymu Trakų klebono dvare buvo maloniai priimti (praedium guoddam Praepositi Trocensis). Čia pernakvojo ir išsiruošė paskutinei kelionės dienai. Atvykstančius pakely sutiko ir į Vilnių atlydėjo vysk. Protasevičiaus pasiųsti jo dvaro raiteliai bei kilmingieji, nors pats Sunyeras, grupės vadovas, tokio iškilmingo jų atvykimo nenorėjo ir bevelijo pėsčiomis į Vilnių atvykti. Kai rugsėjo 28 dieną jie tokiu iškilmingų būdu įvažiavo į Vilnių, daugelis vilnie- čių buvo susirinkę juos sutikti. Tiek katalikai, tiek kitatikiai norėjo savo akimis pamatyti tuos iš tolimo krašto atvykstančius svetimša- lius, apie kuriuos jau tiek laiko buvo Vilniuje kalbama. Palydovų jie buvo tiesiog nulydėti į kolegijai skirtus namus, kur juos kapitulos pre- latai ir kanauninkai vyskupo vardu pasveikino ir priėmė *?. Tą pačią

* Cr. A. R. S.J., Institutum 209, f0l. 185r-187r. Facultas concessae a P. Lauren- tio Magio Provinciali Austriae P. Francisco Sunigerio viceprovinciali in Polonia et Prussia die 24 Septembris 1568 ». Šis 28 paragrafų įgaliojimas — Facultas — suteik- tas provincijolo L. Maggio viceprovincijolui P. Sunyerui, davė specialią galią ir valdžią Austrijos provincijos dalyje — Prusijoj ir Lenkijoje, visa tai kas liečia jė- zuitų draugijos kolegijų vidaus tvarką, discipliną ir darbą jų mokyklose.

* Cir. Pol. 65, fol. 76v ; fol. 114r ; Pol. 75, f0l. 289v. Historia seu suecineta“ narratio de origine ac fundatione Collegii Vilnensis Societatis Jesu ab anno 1569 usgue ad annum 1588. Pol. 65, fol. 101v.

“ Pol. 65, fol. 10lv.: « Eodem anno in Septembre cum Episcopus datum esse P. viceprovinciali facultiaiem Vilnam veniendi cognovisset, currus et eguos suos, guibus deveheretur, ac via seortarium cum viatico ad eum misit aigue ita P.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILDIUJE 75

dieną svečiai aplankė vyskupą. Viceprovincijolas Sunyeras vyskupą pasveikino Generolo, provincijolo ir viso Jėzuitų Ordino vardu. Pro- tasevičius atvykusius priėmė prakalba ir džiaugsmo ašaromis. Jėzui- tai gi, kad geriau painformuotų apie patį Jėzuitų Ordiną, paskaitė kai kurias vietas iš Konstitucijos ". Po apsilankymo vyskupo dvari- škiai vėl juos parlydėjo į namus. Pietavo ir vakarieniavo tuo tarpu pas vyskupą.

b) Randa Vilniaus vyskupo tinkamai paruoštas kūrimosi sąlygas. Atidaro pirmąją mokyklą.

Rugsėjo mėnesio paskutiniąją dieną apsilankė ir vyskupas pas jėzuitus, jiems asmeniškai aprodė pačius namus ir kalbėjo apie toli- mesnius planus būsimųjų pastatų, jau gyvu žodžiu pakartodamas tai, ką buvo rašęs, kuriems, būtent, tikslams juos parsikvietė — kad jo planuose yra ne tik žemesniosios mokyklos, bet ir universiteto stei- gimas. Toliau vyskupas jiems pranešė, kad baimindamasis, ar gyvas juos Vilniuje sulauksiąs, viską, kas buvo skirta projektuojamai kole- gijai, testamentu esąs užrašęs Braunsbergo kolegijai, tikėdamas, jog šioji tikrai kada nors atsiųsianti tėvus jėzuitus į Vilnių. Testamento vykdytojais paskyręs tėvus provincijolą ir viceprovincijolą. Čia pat jis perskaitė ir patį testamentą. Tarp kita ko, kaip jau buvo minėta, testamentu jis užrašė ir savo asmeniškus daiktus : auksinę vyskupiš- ką grandinę, sidabrinius daiktus, kurių vertė siekė 4000 florenų, pinigus, kurie liktų apmokėjus visas einamąsias sąskaitas ir kitokius testamentinius įpareigojimus, javus, medų, o taip pat avis, kurių pa- prastai būdavo labai daug laikoma Verkių dvare *. Sakėsi taipgi, kad paskyręs pinigais 5000 flor., kuriuos reikėtų tuojau kur nors nau- dingai būsimos kolegijos reikalams investuoti, ir čia pat juos norėjo jiems įteikti, tik jėzuitai tuo tarpu atsisakė juos priimti, aiškindamiesi,

Franciscus Sunier ius, vice provincialia, P. Balthasar Ostovinus, P. Andreas Bocca- cius cum tribus fratribus jussu R. P. Borgiae venerunt primo Vilnam, ut videret et locum et alia guae ad fundationem Collegii parabantur, ut de omnibus informaveret R. P. N. Accepti sunt humanissime a Reverendissimo Vilnensi nam cum in prae- dio D. Praepositi Trocensis tribus milliaribus Vilna distante pernoctassent iamgue Vilnam proficiscebantur, facti sunt illis obviam eguites episcopi et aligui nobiles viri, guos eo animo Fundator miserat ut nostros cum honore deducerent in civita- tem, sed R. P. Viceprovincialis cum plane officium illorum recusaret, et pedes om- nino in civitatem ingredi vellet, tandem atgue ab illis impetrare non potuit, ut in civitatem procederent, nisi ipse curru, cum ita esset voluntas Episcopi, in civitatem ingrederetur. Uti venerunt Vilnam tota pene civitas ad illorum spectaculum effusa est, ac in domum guae Collegio designata fuit, diverterunt, statimgue a Canonicis et Praelatis nomine Episcopi salutati et excepti ». Cir. Pol. 65, f0l. 76v-77r ; f0l. 114r.

" Cfr. Pol. 65, fol. 101v.

"* Cfr. Pol. 65, fol. 101v.

76 J. BIČIŪINAS

kad kolegijos jie dar juridiškai neperėmė ir be Generolo sutikimo jos perimti negali. Tačiau kiek vėliau (spalio 13 d.) jie priėmė 2000 flor. depozitą būsimos kolegijos reikalams. Toliau Kronikos padieniui pa- žymi svarbesniuosius atvykusiųjų tėvų veiksmus, kurie liudijo, kad ši grupė, atvykusi apsižiūrėti, jau nesiruošė išvykti, bet ruošėsi kurtis ir laukti tolimesnių savo viršininkų nurodymų. Spalio 3 d. tėvai jė- zuitai pradėjo gamintis maistą pačioje kolegijoje, o vyskupo atsiųstas siuvėjas paėmė išmieras jiems siūdintinų rūbų ; tik viceprovincijolas atsisakė rūbų, ruošdamasis išvažiuoti ; tačiau po kelių dienų vyskūpo atsiųstus kailinius vis dėlto priėmė. Spalio mėn. 6 d. vyskupas vėl apsilankė kolegijoje, pranešdamas, kad gavo Kapitulos sutikimą per- vesti iš vyskupo stalui? priklausančių žemių kolegijos nuosavybėn ir Rykantų ežerą. Tėvai jėzuitai gi pareiškė, kad jiems bus labai rei- kalinga bažnyčia, kurioje jie galėtų laisvai ir pagal savo metodus imtis apaštalavimo darbo ; be jos jie negalėsią tiesioginiai su žmonėmis suei- ti į kontaktą, ir net savoms mokykloms negalėsią net iš paties miesto patraukti jaunimo. Jų dėmesys buvo atkreiptas į greta kolegijos sto- vinčią parapijinę šv. Jono bažnyčią, kuri visais atžvilgiais jiems buvo patogi — tiek mokyklų reikalams, tiek apaštalavimui, nes ji buvo miesto centre, didelė ir žinoma kaip miesto globojama ir aukštosios visuomenės lankoma. Vienok ją gauti tuo tarpu buvo neįmanoma. Vice- provincijolo prašomas tos bažnyčios klebonas Kapitulos kanauninkas ir įtakingas karaliaus dvare ir diduomenėje ispanas M. Rojzius neno- zomis sutiko tėvams jėzuitams leisti tiktai Mišias laikyti, bet griežtai atsisakė net kalbėtis apie tos bažnyčios jėzuitams perleidimą. Vysku- pas Protasevičius, suprasdamas reikalingumą būsimai kolegijai turėti savo bažnyčią ir matydamas, kad šv. Jono bažnyčios klebonas jos jėzuitams neužleis, nutarė pastatyti naują bažnyčią ir tam reikalui, prie pat kolegijos pastatų, pripirko trejetą sklypų.

Nors viceprovincijolas oticialiai dar negalėjo perimti Vilniaus vyskupo fundacijos, tačiau matydamas vyskupo tvirtą nusistatymą, ir gyvą reikalą įkurti Lietuvoje kolegiją, neoficialiai priėmė iš vyskupo, prieš išvažiuodamas, kai kuriuos nekilnojamo turto, pavesto kolegijai, nuosavybės dokumentus, nors ir pažymėdamas, kad jis čia savo vir- šininkų buvo siųstas ne perimti kolegijos, o tik apžiūrėti paties miesto, kolegijai skirtos vietos ir asmeniškai su vyskupu aptarti tolimesnes įsikūrimo galimybes, informuoti Generolą, gi šis padarysiąs galutiną ir formalų sprendimą apie kolegijos Vilniuje įsteigimą. Išvykstančiam viceprovincijolui kelionei Protasevičius davė 50 florinų, įdėjo maisto ir nuveždino į Pultuską **.

Vilniuje pasilikę tėvai ir broliai, vyskupui prašant, nežiūrint jog

“ «mensa episcopalis — bona, fructus et reditus, guae sustentationi Ordinarii

depuntantur ». “ Cir. Pol. 65, fol. T7rv ; fol. 101v-102r ; f0l. 113v-114r.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE TT

formalus kolegijos perėmimas Generolo dar nebuvo įsakytas, ėmėsi organizacinio darbo. Kaip matosi iš Hostovino laiško Generolui ir Kronikos, jau spalio mėn. pradžioje būvo atidaryta privačios mokyklos dvi klasės, kuriose Andriejus Frisius ir Joakimas Petronillus 60-ties mokinių grupei bajorų vaikų, vyskupo giminaičių ir pažįstamų šei- mų, jam pačiam rekomenduojant priimtų, dėstė lotynų bei graikų kalbų pradžiamokslį *.

e) Sunyeras, matydamas Vilniuje gyvą reikalą kurti vyskupo užplanuotas mokyklas, įtikina savo Ordino vadovybę kolegijos steigimą priimti.

Tuo tarpu vyskupas Protasevičius parašė jėzuitų Generolui laišką, prašydamas jo įsteigtą kolegiją priimti ir jos pilnam išvystymui bei veikimui duoti eigą. Laiškų gi Popiežių Pijų V prašė savo autoritetu paveikti jėzuitų Generolą, kad šis tolimame šiaurės krašte įsteigtą kolegiją priimtų, nes netolimoje ateityje galima tikėtis susilaukti iš jos didelės naudos tiek herezijų sutramdymui, tiek katalikų tikėjimo išplėtimni. Parašė taipgi ir kardinolui Hozijui, kuris tuo metu buvo Romoje, prašydamas, kad jis irgi padėtų kolegijos reikalu Romos Kūrijoje ir pas jėzuitų Generolą.

Vyskupas Protasevičius, sulaukęs pirmųjų jėzuitų, parašė provin- cijolui Maggio laišką, kuriame išreiškė savo džiaugsmą sulaukus senai norėtų darbininkų. Kadangi šie buvo atvykę be įgaliojimų perimti kolegiją, pakartotinai jis prašė provincijolą, kad jis darytų reikia- mus žygius kolegijai formaliai įkurti, kad ji jau galėtų planingai imtis pramatyto darbo.

I Protasevičiaus laišką tėvas Maggio tų pat 1569 m. lapkričio mėn. 28 dieną iš Vienos atsako, pasigėrėdamas, kad jėzuitų atvykimas vyskupui atnešė džiaugsmo, ir už tai dėkoja Dievui. Toliau sako, kad, gavęs vyskupo laišką, tuojau parašęs laišką į Romą ir rūpestingai (dili- genter) Vilniaus kolegijos reikalus pavedęs Generolui ir turįs vilčių (magnam spem), kad jis vyskupo norui išpildyti nieko nepraleis, kas tik bus galima. Pagaliau išreiškia viltį, jog jau esantieji jėzuitai bus ne tik geras pavyzdys, apie kuriuos vyskupas esąs labai geros nuomonės,

* Cfr. Germ. 151, fol. 376, — Balth. Hostovinus — Fr. Borgia, Vilna 1569. XII. 10. « Joachimo Polono insegna i principii della gramatica alli figliuoli de nobili, patenti o amici del Rev.mo nosiro ... Li cittadini non aspettano se non che la scuola si apra». Pol. 65, fol. 113v « Tertia Octobris voluit Episčopus, ut jam deinceps in domo Collegii eibum caperent, et alios guosdam nobiles pueros, eo ipso interceden- te... guibus statim circiter 60 pueri, plerigue omnes nobiles, sunt adnumerati ». Cfr. Pol. 65, 101. 78r.

78 J. BIČIŪNAS

bet taipgi parodys patvarumą, drąsą ir energiją nepalankiose darbo aplinkybėse "*.

Gi 1569 m. lapkričio 29 d. provincijolas Maggio parašė kard. Hozijui į Romą laišką, nurodydamas, kad Vilniaus vyskupas viršija jų apie jį turėtą nuomonę : esąs labai palankus jėzuitams, jiems pade- dąs daugiau, negu jie galėję iš jo laukti, ir labai nori, kad jie Vilniuje įsikurtų. Jis šį reikalą rūpestingai perstatęs Generolui, ir kardinolas iš jo galėsiąs viską plačiau sužinoti, pažymėdamas taipgi, kad Suny- eras jį Taginąs kaip greičiau nuvažiuoti į Lietuvą ".

Apie tai, kas vyskupo padaryta steigiamai kolegijai, tėvas Hostovi- nas parašė Generolui į Romą 9 punktų pranešimą, kuriamo išdėstoma esama padėtis ir perspektyvos, ir ypač priežastys, dėl kurių Protase- vičius čia nesitenkina tik paprastos kolegijos steigimu, bet nori uni- versiteto. Rašo, kad šiame visame šiaurės krašte nėra kito miesto kaip Vilnius, kuris būtų garsus, svarbus ir patogus Žmonių gyvenimui ; ta- čiau čia nėra nei universiteto, nei jokios žymesnės mokyklos, nei daktarų, nei magistrų, kurie galėtų mokyti. Vilniuje ir Lietuvoje ir jos kaimynystėje gyvena daugelis įvairių tautybių, kurias mokydami jėzuitai galės pakelti jų kultūrą. Akademijos reikalingumas dargi plaukia ir iš to, kad čia reikia ginti katalikų tikėjimą nuo skaitlingų klaidatikių, kuriuos taipgi galima sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią. Bo to, akademija būsianti labai naudinga ir patiems jėzuitams, nes čia galės mokyti savo studentus, išvengdami didelių išlaidų siunčiant juos į tolimus kraštus 8.

Sekančiu 1569. XII. 10 d. laišku Baltazaras Hostovinas iš Vilniaus duoda Generolui Borgijai pakartotinai smulkesnių informacijų apie čia pasilikusių keturių jėzuitų darbą ir kai kurias Žinias iš vietos gyveni-

“ Germ. 120, fol. 27r et v.; L. Maggius-Valeriano Episcopo Vilnensi. Viennae Austriae, die 28 Novembr. An. 1569.

«+ Guod nostrorum adventus Vilnam tantum voluptatis P. V. Rmae attulerit, guantum ipsa se percepisse suis literis mihi proxime declaravit, vehementer laetor ingentesgue Domino Deo gratias ago ... his literis acceptis guam primum seripsim in Urbsm diligenter hoc collegii negotium Rdo nostro P. Generali, studiosegue com- mendavi...».

" Germ. 120, fol. 421 r et v. L. Maggio-Stanislao Hosio Cardinali Varmiensi, Viennae, die 29 Novembr. 1569 : « Reverendissimus Vilnensis, opinionem nostram, guam de ipso vel maximum conceperamus, plane superat : ita guod singulare sua banevolentia et humanitate ingenti, nos non solum proseguitur, sed plane praevenit et praeocupat ; nihil ut putem illi negatum iri, guod iuxta Societatis nostrae insti- tutum concedi valeat : guantum ego possum coniectura consegui. Ex Rdo Pre nro- Gralis, ad guem omnia diligenter perseripta sunt, D. V. Illustrissima omnia copiose cognoscere poterit. P. Franciscus D. V. Illustrissimae non plane ignotus, ita me urget, ad Lituaniam iter instituendum, ut guae ipsius est in persuadendo vis et efficacia, vix sibi contradicere patiatur ».

* Cfr. A. S. Germ. 150, fol. 275-276, B. Hostovinus P. Generali. Vilnae 6. X. 1569.

PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 79

mo, kurios rišasi su jų darbu, kartu patiekdamas Generolui keletą pa- siūlymų Vilniaus kolegijos reikalu. Ten pranešama :

1) kad atidarytos privačios mokyklos dvi klasės, kuriose mo- koma lotynų ir graikų kalbų pagrindai nedideliam mokinių skai- čiui iš vyskupo giminaičių ar jo rekomenduotų kilmingųjų šeimų;

2) pats Hostovinas, kaip jėzuitų grupės vadovas, be kita ko, sakąs pamokslus vokiškai, kurių paklausyti susirenką nemažai žmo- nių, nors jis kalbąs vokiškai gana sunkiai ;

3) nors kilmingųjų ir miestiečių kalba esanti lenkų (kitoje vietoje sakoma, kad miestiečių kalba didele dalimi esanti vokiška), tačiau kaimiečiai kalbą lietuviškai; lietuviai esą paprasti žmonės, mažai žiną tikėjimo dalykų, todėl reikalinga esą pamokslininkų lie- tuvių kalba, kurios jie mielai klausą ; tačiau lietuvių kalbos niekur kitur nesą galima išmokti, kaip tiktai čia vietoje ;

4) Vilniaus apylinkėse, kurias jis daugiau spėjo pažinti, gyven- tojų tarpe dar esą daug prietarų ir pagoniškojo tikėjimo liekanų ; todėl čia yra, tarsi, šiaurinė Indija — misijų kraštas ;

5) laukiama atvykstant provincijolo su galūtinu nusistatymu priimti čia įkurtą kolegiją, ir kad tai turėtų įvykti galimai greičiau, nes vyskupo sveikata esanti silpna ;

6) pageidautina esą, kad būsimos kolegijos rektorius būtų iš vietinių, arba ispanas, ar italas, kuris sugebėtų gerai prisitaikyti vietos sąlygoms, — kokios tautybės jis bebūtų, reikia, kad būtų pajė- gus; jis norėtų net paties provincijolo Maggio, arba jam panašaus lygio asmens;

7) vyskupas Protasevičius ruošiąsis pavasarį pradėti statyti prie kolegijos bažnyčią ir mokyklą ;

8) būtų gera tuojau atidaryti, nelaukiant naujų patalpų, viešą mokyklą su daugiau klasių ; esamose kolegijos patalpose galima mo- kyklai pradžiai skirti keturius kambarius — klases, nes mokinių būtų daug;

9) anksčiau karalius buvo norėjęs, kad Vilniuje būtų steigia- mas universitetas ; būtų gera, joi dėl to Generolas pavestų Nuncijui Commendone šį reikalą pas karalių vėl iškelti, nes vienam vyskupui nesą lengva sudaryti universitetui reikalingą ekonominį pagrindą ; karaliaus parama šio klausimo sprendimą palengvintų ; universiteto svarba čia labai didelė : ne tik Lietuvai ir pačiam Jėzuitų Ordinui, bet ir kaimyniniams kraštams — Livonijai, Švedijai, Maskvijai ; apie tai jis jau esąs informavęs kardinolą Hozijų ir patį Nuncijų Commendone **.

Generolas Borgija, gavęs iš Sunyero ir Hostovino pilnas informa- cijas apie Vilniaus vyskupo padarytas geras kūrimosi pradžiai sąlygas,

* Cfr. Germ. 151, fol. 376r-3777., — Balthas. Hostovinus — Gener. Borgia, Vilna 10 decembr. 1569.

80 3' BIČIŪNAS

vyskupo didelį norą ir planus ateičiai, paties vyskupo ir Hozijaus pra- šomas, Nuncijaus Commendone tiesiog spiriamas ir pagaliau Popie- žiaus Pijaus V raginamas 9, vyskupo įkuūrtąją Vilniuje kolegiją pri- ėmė 81,

Formalų kolegijos perėmimą bei jos suorganizavimą Generolas pavedė atlikti pačiam Austrijos provincijos provinejolui L. Maggio. Šis gi norėjo turėti drauge ir viceprovincijolą Sunyerą, kuris jau buvo buvęs Vilniuje, viską matęs ir su vyskupu aptaręs tolimesnius kole- gijos darbo planus ir būsimus to darbo vaisius ; todėl suprantama, kad jis buvo karštas šio reikalo palaikytojas ir propagatorius, — toks kaip tik šiame darbe provincijolui ir buvo reikalingas.

* Cfr. Pol. 65, fol. 78v : «Summi Pontificis auctoritas, cui refragari nefas eTAt ». , *1 Cir. Pol. 65, fol. 78v ; fol. 114r.

LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI IR STATUTAI IS 1457-1563 METŲ

J. DAINAUSKAS

Lenkijos Mokslų Akademijos skyriaus Kėrnik pilies bibliotekoje randasi rankraštis, užvardintas « Prawa i Statuty W. Ks. Litewskiego z lat 1457 do 1563 » (Syg. B. K. 804), mokslinėje literatūroje žinomas Dzialynskio egzemplioriaus, kodekso vardu. Jis apima Lietuvos val- stybės nurodyto laikotarpio kelių privilegijų, I-jo Lietuvos Statuto ir kelių seimų nutarimų tekstus.

Kėrnik'o miestas bei pilis yra Poznanės vaivadijoje, Šrem aps- krityje, kokia 20 mylių į pietus nuo Poznanės. Kėrnik'o pilis, amžių bėgyje, priklausė įvairiems lenkų didikams. XIX a. grovas Tytus Dzialynski's ją rekonstruavęs, 30 metų bėgyje įrengė įoje muziejų, biblioteką ir archyvą, surinkdamas juose didelius istorinės reikšmės rinkinius, kuriuose esama nemaža dokumentinės medžiagos, liečiančios ir Lietuvos istorinę praeitį. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tos bibliotekos vardu, o ypač buvęs tos bibliotekos ir archyvo direkto- rius dr. Z. Celichowski, Poznanėje išleido visą virtinę tekstų senų lie- tuviškų knygų, lygiai ir rankraščių liečiančių Lietuvą (pav., «M. Mosswida Waitkuna przeklad. litewski piešni Te Deum Laudamus Zz T. 1549», išl. 1897 m. « Gramatyka Jezyka Litewskiego. Glosownia. Napisa1 Mikolaj Akielewicz », išl. 1890 ; « Cronica conflietus Wladislai regis Poloniae cum cruciferis, Anno Christi 1410 », išl. 1911 m. ir kit.).

«... Įstatymai ir Statutai...» rankraštis, spėjamai, parašytas XVI a. antroje pusėje. Rankraštis in folio (30,5 x 20,0 cm. arba 12 x x 77/8 colių) formato, kur tekstas apima 535 puslapius. Iš esančių literatūroje to egzemplioriaus aprašymų matyti, kad jis parašytas ant geros popieros, turinčios vandens ženklą : pasaga ir du kryžiai, vienas viršum kito sustatyti, panašiai kaip Dancigo miesto herbe. Tą ran- kraštį, 1820 m. Varšuvoje, į savo rinkinį nupirko grovas T. Dzialynski, užtat (pirmon eilėn Lietuvos Statuto, visų laidų, rimčiausio tyrinėtojo ir žinovo Igno Danilavičiaus) jis ir buvo pavadintas «4 Dzialynskio kodeksu >.

To rankraščio tekstas, didesne dalimi buvo paskelbtas, nes gro- vas T. Dziatynski's gana daug iš jo įdėjo į savo leidinį užvardintą

6

82 J. DAINAUSKAS

« Zbi6or Praw Litewskich od roku 1389 do roku 1529, tudziež rozprawy sejmowe o tychže prawach od roku 1544 do roku 1563 », kurį 1841 m. išleido Poznanėje, pratarmėje pažymėdamas, kad «Senųjų Lietuvos įstatymų rankraštį, prieš keliolika metų, jam įteikęs, dabar (t. y. 1841 m.) jau miręs, tūlas Kozlowski's ». Nežiūrint pastarojo leidinio didelės istoriografinės reikšmės, jo esminį minusą sudaro tai, kad lei- dėjas, 1841 m. leidiny, rankraščio tekstą, originale beveik ištisai rašytą, Kirilicos raidynu, esą, dėl technikinių kliūčių, atspausdinęs lotynų raidėmis, gi kiekviena transkripcija iš vieno raidyno į kitą savaime įneša neaiškumų ar net nevykusio originalaus teksto perdavimo, nekalbant jau apie viduramžiais vartotų sutrumpinimų išskaitymą. Šių laikų tech- nika, mikrofilmavimas, atitinkamo raidyno ženklų pritaikymo ir tran- skripcijos netobulumus visai pašalina. Mikrofilmas, fotonuotrauka, su sąlyga, kad jos rūpestingai padarytos mokslininkui duoda į rankas ib patį dokumento originalą, su visomis originalo savybėmis, detalėmis.

Nežiūrint, kad to rankraščio didesnė dalis būvo paskelbta (tame tarpe ir I-jo Lietuvos Statuto tekstas Kirilicos raidynu), tačiau visi tie leidiniai turi, nors ir smulkių, neatitikimų originalui, atsiradusių prie pakartotinų to teksto perrašinėjimų, pagrindinai padarytų apie 1820 metus prof. Ign. Danilavičiaus. Tame rašinyje tilpęs I-jo Lietuvos Statuto tekstas, Kirilicos raidėmis, buvo 1960 m. išleistas Minske, ist. prof. K. Jablonskiui redaguojant. Nors to I-jo Lietuvos Statuto tek- stas, Kirilicos raidynu, atskirai buvo atspausdintas 18354 m. « Vre- mennik Moskovskogo Obščestva Istorii i drennostei Rossiiskich » 18-je knygoje ir 1880 Pragoje, Dr. H. Tireček išleistame «Svod Zakonuv Slovanskych ». Tačiau šie du pastarieji tekstai kaip tik turi daug neatitikimų, lyginant juos su Dzialynskio rankraščio originalu, ir tai iki tiek, jog galima manyti, kad tie du spausdinti leidiniai rėmėsi ne vien Dzialynskio egzemplioriumi, bet ir kitais (dviejais) I-jo Lietuvos Statuto rankraščiais.

Minsko leidinio pratarmėje sakoma, kad tas tekstas (Statuto) leidėjų buvęs patikrintas ir spausdinimui parengtas tekstas buvęs ištaisytas pagal Dzialynskio egzemplioriaus fotokopiją. Tačiau paly- ginus tą 1960 m. leidinio spausdintą tekstą su Dzialynskio egzemplio- riaus fotokopija, buvo rasta visa virtinė klaidingų įskaitymų, loidėjų nepastebėtų, neištaisytų. Tam tikslui buvo gautas iš Lenkų Mokslo Akademijos to viso Dzialynskio egzemplioriaus mikrofilmas-pozity- ves. Iš pastarojo, Ann Arbor (Michigan) universiteto mikrofilmavimų laboratorijoje, buvo pagamintas negatyvas ir iš jo atspausdintas, 2py- tikriai, originalaus dydžio foliantas, kas ir davė, pagaliau, galimybę sulyginti Dzialynskio egzemplioriaus originalo tekstą su ikišioliniais atspausdintais to rankraščio tekstais, kirilicos bei lotynų rašmenimis ir pažinti to rankraščio paleografiją.

Rankraščio tekstas (išskyrus 9 puslapius, kur lenkų kalba ir lotynų rašmenimis yra įrašytas karaliaus Žygimanto Senio 1544 m. universalas, šaukiantis Lietuvos vyrus kovai prieš turkus), atrodo,

LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 83

rašytas viena ir tą pačia ranka, kirilicos rašmenimis. Paskiros to rank- raščio raidės būdingos to laiko Lietuvos įstaigų raštų raidėms. Pav., Kauno žemės teismo 1566-1567 m. teismų knygos grafika bei ortogra- fijos sistema (gal tik išskyrus ženklus, vartotus skaitmenims 6 ir 7 pa- ženklinti, kurių apatinės dalys kiek skirtingai vingiuojasi) visiškai panaši į Dzialynskio egzemplioriaus grafiką. Rankraščio raidyną su- daro 40 raidžių, kurių 4 žymi vien skaičius, likusios — garsus. Did- žiosios raidės turi skirtingą grafiką. Paskiros rankraščio raidės, o ypač <2, d, r, U, y» it <suminkštinimo ženklas », rašomos skirtingai nei ati- tinkami, tuos pačius garsus atstovaujantieji kirilicos raidyno ženklai, kurie buvo vartojami tuometiniuose Maskvos kunigaikštijos kance- liarijos dokumentuose. Žodžių sutrumpinimas daromas, daugiausiai, paskiru raidžių iškėlimu virš eilutės. Valdovo titulas «+ gosudar? » visur rašomas sutrumpintai. Kokios nors nuoseklios didžiųjų ir mažųjų rai- džių naudojimo sistemos nėra. Skyrybos ženklai šiandieninė prasme rankraštyje dar nevartojami,

Būdinga, kad, apytikriai, tų pat laikų Valakijos (kurioje toji pat sena slavų kalba, kaip valdovo kanceliarinė kalba, buvo vartojama net iki XIX a.) valdovų bei vienuolynų dokumentuose, rašytuose tuo pačiu kirilicos raidynu, visos, aukščiau paminėtos raidės, rašomos beveik tokiu pat būdu, kaip ir šiame Dzialynskio kodekse, o ypač tų raidžių ilgosios dalys. |

Rankraštyje esančių panegeriko, privilegijų, įstatymų, seimų nuta- rimų antgalviai parašyti didelėmis, beveik 3/4 colio aukščio raidėmis. Paragrafų, skyrelių antgalviai — apie 1/4 colio aukščio raidėmis. Pats tekstas parašytas apie 1/8 colio aukščio raidėmis. Puslapyje 26-28 eilutės. Paraštės gana plačios. Visi įrašymai švarūs, be pataisymų ar interpoliacijų. Rinkinys rašytas, tikriausiai, vienu užsimojimu, nes rašymo stilius vis tas pats. Vienok įvairiose to rinkinio dalyse randama klaidų : vienas kitas žodis parašytas neteisingai, praleistos raidės ar įrašytos klaidingos raidės, — yra praleistų net ištisų žodžių. Tos klaidos galėjo kilti dėl raštininko neatydumo, arba todėl, kad jis perrašinėjo tą rinkinį iš egzempliorių, kur tos klaidos jau buvo buvusios. Lyginant Dzialynskio rinkinyje esantį 1529 m. I-jo Lietuvos Statuto tekstą su kitais to paties statuto išlikusių rankraščių tekstais (kurių mikrofilmai irgi buvo gauti), neabejotina, kad Dzialynskio rinkinys apima ne origi- nalus, 0 vien tik nuorašus anksčiau surašytų dokumentų, gal irgi ne originalų, nes, pav., to rinkinio I-jo L. Statuto tekstas ir vienas iš jau minėtų kitų dviejų to statuto rankraščių (t.v. Zamoiskio egzemplioriaus) tekstas turi tuos pačius vienodus X skyriaus paragrafų numeracijos netikslumus, kas rodo, kad tie abudu L. Statuto rankraščiai buvo nura- šyti nuo kokio tai kito, mūsų laikais nežinomo, egzemplioriaus, jau turėjusio tuos netikslumus. Tą patį galima pasakyti ir apie dvi privile- gijas bei seimų ir valdovo sprendimus.

322 puslapiai apima dokumentus, patvirtintus arba surašytus valdant Žygimantui Seniui, kurio panegirika pradedamas rinkinys.

84 J. DAINAUSKAS

Atsižvelgiant į tai, kad paskutinis to rinkinio rašinys, valdovo (Žy- gimanto Augusto) atsakymai-sprendimai, yra iš 1563 m. ir rinkinyje nėra jokių vėlesnės datos rašinių, galima manyti, kad Dzialynskio rin- kinys buvo užbaigtas rašyti apie tą laiką, t. y. prieš 1566 m. II-jo Lietuvos Statuto paskelbimą. Tai patvirtina ir šio rinkinio grafikos palyginimas su grafika kitų to laiko dokumentų, surašytų tuo laiku valdovo kanceliarijoje. Rinkinys apima I-jo Lietuvos Statuto tekstą, dvi privilegijas žydams, Žemaičių ir kitų žemių pareiškimus, valdovo sprendimus. Toji sudėtis leidžia manyti, jog tai buvo to laiko Lietu- vos valstybėje veikusių teisinių nuostatų «rinkinio » Lietuvos kanc- lerio parankinis darbo egzempliorius, gal tarnavęs to laiko Lietuvos kancleriui Mykolui Juodajam Radvilui ar kuriam 1566 m. II-jo Lie- tuvos Statuto redaktoriui, nes to rinkinio tekstai daugiausiai kalba apie paskirų to laiko Lietuvos luomų privilegijas, gi IT-sis Lietuvos Statutas kur kas plačiau kalba apie tas teises, nei jos buvo aptariamos I- jame L. Statute.

Tiksliam ir teisingam paskirų to rinkinio nuostatų teksto su- pratimui būtina buvo jis perrašyti šių laikų kirilicos raidynu (graž- danka). Perrašant šitaip tekstą, ne tik geriau įsigilinama į visas turi- nio smulkmenas, bet ir geriau susipažįstama su visomis rankraščio paleografinėmis savybėmis. Perrašant, nemaža sunkumų sudarė su- trumpinimų (titulų) dešifravimas. Priedui, kaip jau buvo minėta, skyrybos ženklai, lygiai kaip ir didžiosios raidės, šių dienų rašybos prasme, rašinyje nėra vartojami.

Pagal tokių tekstų transkripcijos mokslines taisykles, skyrybos ženklai statomi, galimai pagal šių laikų slavų kalbų pūnktacijos ben- drus dėsnius, bet tik ten, kur tai nesukelia abejonių, kur tais skyry- bos ženklais sudarytieji sakiniai skamba logiškai. Gi ten kur abejojama dėl teksto prasmės, jokie skiriamieji ženklai, kurių nėra parrašomame tekste, visai nestatomi. Perrašant, tekstas buvo lyginamas su jau anksčiau padaryta transkripcija to paties bei kitų, analogiškų doku- mentų ; paskiri to rinkinio I-jo L. Statuto straipsniai buvo lyginami su analogiškais III-jo L. Statuto straipsniais. Dabar (graždankos raidyne) nevartojamos raidės buvo transkribuotos prisilaikant tų pačių, jau minėtų, mokslinių transkripcijos taisyklių. Perrašant, laikytasi rinki- nio puslapių bei eilučių apimties ir eilės.

Paėmus to rankraščio (kirilicos raidėmis rašytą) tekstą skaityti, versti, pirmučiausiai kyla klausimas: kokia gi kalba jis parašytas? Visumoje šis klausimas rišasi su senosios Lietuvos valstybės dokumentų, valdovo kanceliarijos kalbos klausimu. Iki šiol ir lietuviai istorikai, tuo klausimu, nėra vienodos nuomonės, nes ir rimti svetimieji istori- kai, čia neretai besivadovaudami daleidimais, turinčiais jų dabarties politinių tikslų, nesugeba ar nenoxi apie tą kalbą objektyviai pasisakyti. Tuo požiūriu ypač daug visokių spėliojimų, nepamatuotų teigimų yra pareikšta apie Lietuvos Statutą, kūrio 1529 m. redakcijos vienas tekstas sudaro Dzialynskio rinkinio sudėtinę dalį.

LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 85

Maskvos rusų, o paskui juos ir kitų tautų rašytojų daugiausiai tei- giama, kad Lietuvos Statutas, lygiai kaip ir to laiko valdovų dokumen- | tai, raštai yra parašyti « vakarų rusų », baltarusių ar ukrainiečių kalba, nors, šiuo metu daugiausiai (ypač rusų bei lenkų) yra teigiama, jog tai esanti sena baltarusių kalba. Tam teigimui paremti daugiausiai nurodoma, kad, girdi, baltarusių rašytinės kalbos pradininkas Pr. Skorina (gyvenęs XVI a. pirmoje pusėje) rašęs ir spausdinęs tąja kalba. Pastarųjų teigimų silpnumas glūdi tame, kad Pr. Skorinos raštų kalbos baltarusiškumas tėra irgi vien daleidimas. Mūsų laikų geriausias baltarusių kalbos ir tos kalbos istorijos žinovas prof. E. Kar- skii, savo pagrindiniame veikale «+ Jazyk Bielorusskogo naroda » bando senosios Lietuvos valstybės dokumentuose, Lietuvos Statute rasti vien paskirus žodžius, įėjusius, ta ar kita forma, į rašytinę baltaru- sių kalbą, neteigdamas vienok, kad tie Lietuvos valdovų raštai ar statutai būtų parašyti baltarusių kalba. Norvegų kalbininkas Chri- stian Stang savo veikale « Die westrussische Kanzleisprache des Gross- fuerstentums Litauen » (Oslo, 1935 m.), įžangoje rašo, kad jis mėginąs analizuoti vien kelių senosios Lietuvos valdovų dokumentų kalbą ir nenorįs liesti Lietuvos Statutų kalbos, nes tas klausimas esąs dar per mažai išnagrinėtas. Gali būti, kad tas ar kitas senosios Lietuvos kurio valdovo dokumentas, surašytas kokio vietos raštininko-vienuolio, galįs turėti lokalinių išsireiškimų ir tuo pačiu jame galima rasti žodžių arti- mų « vakarų rusų » tarmei. Vienok Lietuvos statutų kalba yra vientisa ir tiek skirtinga nuo rytų slavų kalbų, kad joks rūsų kalbos istorijos veikalas ar tos kalbos istorinis žodynas nė nebando statutų žodyno visumos priskirti rusų kalbai. Veik visuose didesniuose rusų kalbos istorijos vadovėliuose bei žodynuose pacituojamas vienas kitas Lietuvos statutų žodis, kas rodo, kad Lietuvos statutų kalba buvo rusų moksli- ninkų nagrinėjama, bet tie keli žodžiai, prie geriausių norų, nedavė pagrindo tai kalbai priskirti prie « vakarą rūsų » kalbos, užtat ir Chr. Stango minėto įvado žodžiai turėtų būti modifikuoti, pripažįstant, kad jis nenagrinėjęs L. statutų kalbos ne todėl, kad ji esanti per mažai išnagrinėta, o todėl, kad joje niekam nepavyko rasti jokių priklausomybių «vakarų rusų» kalbai.

Čekas dr. Hermenegild Jireček, 1880 m. Pragoje išleistame « Svod Zakonuv Slovanskich» veikale, pratarmėje į 1529 m. Lietuvos Sta- tuto tekstą (pagal 1354 m. Maskvoje išleistąjį tą patį, šiame rinkinyje esantį, tik su daugybe korektūros klaidų) rašo 1... Čekams Lietuvos Statutas esąs ypatingai įdomus, nes neabejotina, jog yra parašytas arba čeko, tada buvusio Lietuvoje, arba lietuvio, mokėjusio ano laiko čekų kalbą. Buvo manyta, kad Statutas esąs parašytas mažarusių tarme, tačiau kas pažįsta XV a. čekų teisinę kalbą, tas nei akimirkai nedve- joja, kad Statutas esąs parašytas žmogaus, mokėjusio čekų teisinę kalbą ...». Tikrumoje toks ryšys galįs būti, nes žinoma, kad Pragos universitete, kuris buvo įsteigtas 1356 m., nemaža mokėsi ir lietuvių. Karalienė Jadvyga, tuoj po savo vedybų su Jogaila, Pragoje įstei-

86 J. DAINAUSKAS

gusi Lietuvių kolegiją. XV a. Pragos universiteto 230 p. kataloge pirmieji 97 puslapiai apėmė knygas priklausiusias vien tai Lietuvių kolegijiai. Juk 1422 m., čekams pakvietus Vytautą savo karaliumi, Vytauto vietininkas kunigaikštis Žygimantas Kaributaitis į Pragą nuvyko su 700 Lietuvos kilmingųjų būriu. Neabejotina, jog šitie Kaributaičio palydai Pragoje gavo susipažinti su čekų teisinių, val- stybinių dokumentų kalba. Taip pat neabejotina, kad tarp Pragos ir Vilniaus visą laiką buvo glaudūs ryšiai. Juk ir kirilica rašytų knygų spausdinimo menas į Vilnių atėjo iš Pragos. Gi analizuojant įvairių XV-XVI a. Lietuvos valdovų kanceliarijos dokumentų, o ypač L. statutų kalbą, kai kurios jos gramatinės formos, išsireiškimai ir net kai kurios fonetinės savybės (pav. vartojimas raidės «f£») tikrai turi panašumų į tą viduramžių čekų teisinių dokumentų kalbą, tačiau tas klausimas kalbininkų dar nėra pilnumoje išaiškintas, tuo labiau, kad iki šiol nėra nei žodyno nei gramatikos tos senos slavų kalbos, pasi- tenkinant jos žodyno ir gramatinių formų palyginimu su kitomis sla- vų kalbomis, įkyriai nenorint jai pripažinti savitumo.

Buvo paminėta, kad rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, ypač nuo XIX a. antros pusės, pagyvinę ta kryptimi pastangas, tų Lietuvos valdovų dokumentų bei L. statutų žodžio lobyne randa paskirų žodžių, kurie yra jėję į rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbas, tačiau tų žodžių, tokių panašumų toje ano laiko Lietuvos valstybės kanceliarinėje kalboje į rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbas, prie geriausių norų, randame ne daugiau nei ispanų, prancūzų ar italų viduramžių kal- bose įvairių žodžių panašių į to laiko lotynų kalbos žodžius, tačiau dar niekam neatėjo į galvą teigti, kad per tuos panašumus, dokumentai parašyti lotynų kalba, kurioje neabejotinai irgi buvo paskirų vie- tos kurios tarmės žodžių, — yra parašyti prancūzų, italų, ispanų kalbomis, ar kokia kita vietos tarme. Tie lotynų kalba parašytieji dokumentai nėra nusavinami kokiai kitai kalbai, kaip tai bandoma daryti kai kurių rusų kalbininkų su ta Lietuvos valstybės kanceliarinė kalba. Gi L. statutuose duotas tos kalbos pavadinimas : «rusų kalbos », savo turiniu, visiškai neatitinka tam turiniui, kokį bando jam primesti tie rusų kalbininkai. Maskvos vartojamas «rusų kalbos » sąvokos turinys visiškai nesupuola su tokiu pat pavadinimų, vartojamu L. statu- tuose. Maskvos Didysis Kunigaikštis Aleksiejus Michailovičius, reng- damas savo 1649 teisyną « Uloženije», didžia dalimi pasinaudojo L. statutų visų trijų laidų tekstais, nuostatais, tam reikalui pavesdamas išversti visą tą medžiagą į rusų kalbą, nes Lietuvos Statuto kalba Ma- skvos rūsams buvo nesuprantama, atseit, tai nebuvo rusų kalba. Prof. J. Lappo tą L. Statuto vertimų rankraštį surado Maskvoje, buv. caro Teising. Minist. archyve ir jį 1916 m. Dorpate paskelbė. Pratarmėje į tą leidinį prof. J. Lappo irgi pabrėžia, kad Lietuvoje kirilica rašytieji dokumentai ir žodyno ir paskirų raidžių skirtingos transkripcijos atžvilgiu skyrėsi labai nuo to laiko vartotų Maskvoje kal- bos bei raidyno.

LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 87

Esmėje, tos ano laiko mūsų valstybės kanceliarinės kalbos atsi- radimas rišasi su (III a. pabaigoje įvykusiu) senosios Romos imperijos . pasidalinimu į Vakarų — Romos ir Rytų — Bizantijos imperijas. Va- karų Europa liko Romos politikos ir kultūros įtakoje, kur valstybės bei valdovų kanceliarijos kalba, ir išnykus Romos Vakarų Imperijai, kartais su lokalinių žodžių priemaišomis, tapo lotynų kalba, su laiku virtusi Vakarų Europos kultūros, mokslo ir valdymo aparato oficiali kalba, liudijanti apie to ar kito krašto priklausomybę Vakarų Europos krikščioniškai bendruomenei. Karolio Didžiojo imperija dar labiau iš- kėlė lotynų kalbos primatą Vakarų Europoje. Rytuose, kur veikė Bizan- tijos įtaka, iki IX a. viešpatavo graikų kalba, nors Bizantijos imperato- riai, politiniais sumetimais, neretai palikdavo kuriai savo provincijai vartoti savąją kalbą, kaip oficialią kalbą. Atrodo, kad vėliau tą dėsnį iš Bizantijos perėmė ir plačiai taikė Lietuvos valdovai, užėmę kurį kitą kraštą. Archeologiniai radiniai rodo, kad didelėje dalyje Bal- kanų pusiasalio ir plotuose į šiaurę nuo Juodosios Jūros, « diplomatinė » kalba būvo graikų kalba. Adrijos Jūros rytiniame pakraštyje, Panoni- jos ir Moravijos lygumose vis labiau stiprėjo lotynų kalbos įtaka. Tų abiejų kalbų įsigalėjimas rišosi su krikščionybės forma įsiviešpatavusia kuriame krašte: Vakarų ar Rytų apeigomis.